(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-06-25

(476) Iš popieryno, xiv: audiatur et altera pars

Prae scriptum. Dabar įvairiai apibūdinam Sąjūdžio laikus (vienybės, susitelkimo ir pan). Manau, reiktų neužmiršt ir tokio dalyko: tai buvo teisybės, t.y. savo nuomonės/įsitikinimo, sakymo laikas.

Yra gražus ir su tikrove lyg ir neprasilenkiantis straipsnis lt.wikipedijoj apie Feliksą Vaitkų – kaip apie Dariaus ir Girėno sumanymo perskrist Atlantą įvykdytoją. Edita Mildažytė apie Vaitkų sukūrė dokumentinį filmą „Solo virš Atlanto“, – vienžo, herojus.
Bet ar ne [tik] 2006-ais Vaitkaus skrydžiui per Atlantą atminti Ballinrobe (Airijoj) pastatytą skulptoriaus Juozo Šlivinsko paminklą turėdamas galvoj karo lakūnas-pilotas Leonardas Juozėnas 1989-ų spalį parašė laišką Atgimimo redakcijai:
15 centų vertės pašto ženklas, 1936
Teko girdėti, kad ruošiamasi statyti paminklą Atlanto nugalėtojui Amerikos lietuvių lakūnui Feliksui Vaiktui, kuris, esą, pratęsė Dariaus ir Girėno žygdarbį.
Aš apie tai esu kitos nuomonės.
Sutinkant Darių ir Girėną aš buvau paauglys vaikėzas, o sutinkant F. Vaitkų jau Karo aviacijos mokyklos mokinys-lakūnas. Mano pareiga buvo stovėti garbės sargyboje sutinkant svečią. Pagaliau pasirodė lėktuvas. Iš jo išlipusį Vaitkų sutiko aviacijos viršininkas A[ntanas] Gustaitis ir būrys karininkų lakūnų. Išsirikiavome. Vaitkus įlipo į čia pat padarytą tribūną, kiek pamikčiojo ir pagaliau sušuko:
– Džiaugiuosi, kad turiu sveiką galvą!..
Netrenkiau žemėn šautuvo, kuriuo gerbiau, nes to neleido kariška garbė. Bet grįžtant į kareivines visi spjaudėmės, lyg mazgote per akis gavę. Ir šitokį „didvyrį“ mes buvome priversti gerbti ginklu? Koks gi tu „didvyris“, jeigu vos pamatęs ganantis Anglijos karves greit nusodinai žemėn lėktuvą ir dar jį sulaužei vien dėl to, kad „turėtum sveiką galvą“? Vadinasi, tau nusispjaut į viską – į Darių ir Girėną, į jų šventą atminimą, pagaliau į Lietuvos garbę – už viską svarbiau tavo galva!..
Mano nuomone, jis, tas Feliksas Vaitkus, nevertas ne tik paminklo, bet ir lakūno vardo. Nes tai karjeristas, skridęs ne dėl Lietuvos garbės, bet savo biznio sumetimais.  (Atgimimas, 1989-10-06–13, nr. 36, p. 4)
P.S. Išklausyt antrąją pusę visada gerai; nesvarbu, ką mes manome.
Altera pars tik garui nuleisti? — Gal ir taip.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)