(470) Tarp kitko: apie vertes – aktualioji vs išliekamoji

Regis, praeitą šeštadienį palygint ilgai dieną lijo? Kiek prisimenu, taip. Tai va: nieko negalėdamas vad. sode daryt po atviru dangum (pvz., smulkit išpjautų sausuolių), ėmiaus buv. šeimininkų sankaupų – vežė žmonės ir krovė laikraščius, kurie tiktų įkuram [LKŽ patikslintina: ne tik „skiedros, skalos ar šiaip smulkios ir sausos malkos“, bet ir popieriai, ypač laikraščiai].
Laikotarpio tiksliai nenurodysiu, bet bent jau 1998–1999-ais Ričardas Gavelis pragyvenimui užsidirbdavo kas savaitę Respublikai rašydamas „Nuomonę“.
Paskaičiau keletą. Bet kokią išliekamąją vertę praradę tekstai (įsimintinas sakinys: „Lietuvoje gyventi keista, todėl įdomu.“ – Irgi nieko tokio.). Nors už juos buvo sumokama tiek, kiek tikrai negalėjai tikėtis kultūrinėj periodikoj paskelbęs apsakymą (tarkim).
Kvaila būtų pult moralizuoti, esą už vieną Gavelio novelę Respublika galėjo sumokėt kaip už keturis aktualius tekstus. Utopinė mintis. Respublikai reikėjo aktualių tekstų, už juos ji ir mokėjo, ir viskas tvarkoj.
Suvokiu ir tai, kad aktualūs tekstai – par excellence laikini, kelias dienas, na, gal savaitę svarbūs/dominantys tekstai. Nori nenori, susidėsto tokia priešprieša (gal jau kur nors ir užfiksuota): aktualioji vs išliekamoji [teksto] vertė. Kai tokius vad. aktualiuosius (pvz., apie Prezidentės metinį pranešimą šiandien) tekstus rašo žurnalistai ar politikos apžvalgininkai, – viskas tvarkoj, čia jų daržas, bet kai apie tai tenka rašyt žmonėms, kurie gali sukurt šį tą išliekamo, deja, liūdna. Nors ir suprantama: valgyt visiems reikia.