(465) Visiškai tarp kitko: apie klausimus ir paminklus

Šeštadienį per Lietuvos radiją besiklausydamas Gražinos Kadžytės vedamos viktorinos „Ot tai tau!“ prisiminiau laikus, kai ją vesdavom trise (atsklanda likusi senoji: „klausimai iš kalbos ir literatūros, tautosakos ir etnokultūros“). Kas trečią savaitgalį tekdavo atkeliaut į studiją sugalvojus mažiausiai penkis klausimus. Kartais jais būdavau patenkintas, kartais visai nepatenkintas, bet nebūdavo kur dėtis: jei viktorina, tai turi ko nors klaust.
O klausimai kartais ima ir susigalvoja. Va prieš kokią savaitę vienas visai neblogas atsirado (jei tarp prizų būtų a.a. Sigito Gedos knyga):

Kam apie 1985 metus norėjo pastatyti paminklą Sigitas Geda?

Išbandžiau su trim žmonėm; ilgokai teko patarinėt, kol teisingą atsakymą išgirdau.
Deja, neturiu jokio prizo, tad sustot šitoj vietoj ir siūlyt jums išbandyti laimę negražu būtų.
Iš 1991-04-14 parašyto nekrologo Stasiui Santvarui:

Viename laiške jam [= Santvarui] prieš gerą penketą metų rašiau, jog noriu pastatyti paminklą žiogui (!) Lietuvoje. Taip, žiogui, nes tuomet net ir Maironiui paminklą statant skulptorius turėjo uždengti šventą kryžių, net ir fotografuojant kunigą ar bažnyčią jokiu būdu kryžiaus nevalia buvo rodyti. „Pastatyk, Sigitai, pastatyk žiogui paminklą Lietuvoje...“ ne juokais pagavo mano žaidimą senas poetas. Nepastačiau, regis, jau ir neišeis toks, kokio aš norėjau, o ir ilgai dar visi mes, regis, turėsim nešiotis švenčiausius savo sumanymus širdyse ir protuose. Nebijokime bent jau šito, nes tokie paminklai – patys tvirčiausi, ir pasvirtų jie tik vienu atveju, nelyg Armėnijoj, žemei prasivėrus, sykiu su mumis... Bet tokiais atvejais jau išvis nedaug kas arba niekas žmonėms nereikalinga. („Ką šneka vandenyno puta?“, Literatūra ir menas, 1991-04-20, p. 7)

Nežinau, kaip įsivaizdavo paminklą žiogui Sigitas Geda. Abejoju, ar kas nors paaiškėja (apie paminklą) ir perskaičius jo eilėraštį iš būtent 1985-ais išėjusios Mamutų tėvynės (p. 45–48):

Žiogas ryto šviesoj

Poezija – tarp dviejų žodžių ar periodų uždaryta dvasia, tai, kas nepagaunama.
Uždaryk nepagaunamą paukštį. Taip, kad būtų ir laisvas.
Metafora – paukštis, kuris vienu sparnu plasnoja erdvėj.
Už kito tu jį laikai.
Poezija arba alsavimas.
Lyg ir nebaigta.
Sustoti taške, kuris iš tikrųjų iliuzinis.
Laikinas taškas: kaip jaguarui prieš šuolį, sugriebiant auką.
Poezija – ta pati erdvė, kurią buvo leista matyt ir senovės Egipte.
Poetas, kuomet nekuria, gali padaryti nusikaltimą.
Iš nevilties.
Nesąmoningos. Iš savigraužos. Kaip ligonis.
Kuriant atrodo, kad matai tik tu vienas. Iš čia noras parodyti ir kitiems.
Kūrybos fokusas: galimi bet kokie daiktų santykiai.
Medis – stiklinėje. Svarbu, kaip atrodytų, jeigu būtų kūręs pats dievas.
Natūralizmo pašlovinimas: imti išbaigtus daiktus ir juos sudėliot kaip patinka.
Žaidimas esamom formom. Gražus arba baisus. Harmoningą valandą – koks tiktai nori.
Demiurgas pajūrio smėly.
Jūra delne, o toj jūroje – kriauklės.
Poetas miega su moterim, o jo rankoj gyva baltapilvė kregždė.
Labai trumpam buvau pagavęs dvasią. Alsavau ir su oro srove iš burnos plaukė mažyčiai paukščiai ir žuvys.
Žiogas ir žydintis senas akmuo.
     ŽIOGASIRŽYDINTI
     DIEVOKREGŽDĖ
     ŽIOGASIRDIEVAS
     JISIR
     ŽIOGASIRSAULĖ
     IRŽALIA
     JISIR
     ŽIOGASIRŽALIA
     JISIR
     ŽIOGASIRAKMENYS
     ŽIOGASAPLINK
     ŽIOGASIRAPIE
     YRA
Išardyti kalbos ryšius – išardyti pasaulio santykius.
Nublokšti nuo savęs tinklą, kuriuo gaudom pasaulį.
Naujai sustatyti visatą.
Tai, kas buvo viršuj, turi atsikliūt apačioj.
Vertikalė – horizontalė.
Naujai viską sujungti.
Taip iš naujo suprasime visumą.
Viskas vieninga, bet tiktai kuriant.
Donelaitis turėjo tą pragaro dievišką akį.
Žmogus perstato daiktus ne gamtoj, o savo sieloj.
Kūryba vyksta vidinėj erdvėj.
Už akių ir kaktos. Akių dugne.
Gal dėl to reikalinga begalinė žydra erdvė.
Akių dugnas. Jūra. Skliautai.
Skliautų būtinybė.
Prasivers jūroj kriauklė ir iš jos kyštels galvą žmogus.
Ištiesintas skliautas – plokštuma – aibė mažyčių figūrų.
Paukščių – žuvų – žmonių.
Tik gyvų. Amžinų formų.
Todėl, kad miršta ne ideali forma, ne pirmavaizdis, o vienas iš jo variantų.
Viskas išliktų net ir tuomet, jeigu mirtų pasaulis.
Mano motina ten nuėjo, pasiėmusi kaulus iš žemės.
Kūryba – baisi bedievystė.
Ėjimas prieš dievišką valią.
Kas ką?
Jis. Bet vėlgi – tik vieną, laikiną kraują ir kaulą, vandenį, užpildžiusį amžiną formą.
Atimdami iš dievo amžinas formas, nelyginant indus iš šeimininko, prilygstame jam.
Dvi boružės apokaliptinėj šviesoje.
Dvi boružės ir mažytis sakalas tau ant rankos.

O Algio Griškevičiaus sukurtas žiogas prie sienos Konstitucijos prospekte prisikabino tik 2008-ais.

P.S. (dėl juoko) Ar buvo galima anais laikais oficialiai išspausdintame tekste žodį Dievas pradėti didžiąja raide? — Buvo. Reikėjo visą žodį rašyti didžiosiom raidėm.