(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-05-29

(464) Visiškai tarp kitko: apie homo sovieticus ir rašytojų žmonas

Vienas iš buvusių mokinių (buv. 22-ojoj vidurinėj Antakalny) baigęs istoriją dabar dirba Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Po darbo retsykiais susitinkam troleibusų stotelėj. Šnektelim. Kartą išėjo kalba apie ekspozicijas. Sako, rengiam naują, vadinsis „Homo sovieticus“; iš rašytojų pasirinkom Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių. Paklausė, ką aš apie tokį pasirinkimą manąs. Sakau, vargu ar ką tinkamesnio būtų galima rast. Ir išsiskyrėm.
Važiuodamas namo, ėmiau prisimint visokius girdėtus ar skaitytus dalykus. Antano A. Jonyno pasakojimą apie juodą ZIMą ir iš jo išlipantį Gudaitį-Guzevičių juodu odiniu paltu; Margaritos Lankutytės pasakojimą, kaip garsusis kaimynas ateidavęs pasiteiraut, ar netrukdo vakarais jo tarškinama spausdinimo mašinėlė... Beje, 1980-tinių metų pradžioj rengtasi išleist solidžią atsiminimų apie jį knygą, bet neišėjo.
Ir dar prisiminiau vieną epizodą, užfiksuotą Vytauto Kubiliaus atsiminimuose apie Putiną:
[1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: [Kačerginėje] mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visų supurtymas. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona[*] pasakė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 1992, p. 393)

[*] Antroji Gudaičio-Guzevičiaus žmona, regis, rusų kalbos mokytoja (su pirmąja – Lena Mickevičiūte, Kapsuko dukra, išsiskyrė).
Ir vargu ar ji buvo skaičiusi Aisčio recenziją apie Putino Langą (1966), kurios pirmasis sakinys toks:
Vincas Mykolaitis-Putinas, be abejo, yra pats didžiausias gyvas lietuvis rašytojas (Draugas, 1966-08-06).
P.S. Manau, kad rašytojų žmonos kartais vertos ne mažesnio dėmesio negu patys rašytojai. Į juos žvelgusios iš labai arti ir sykiu iš šono. Deja, kol kas, bent jau pas mus, jomis l. mažai domimasi, nebent pačios būtų irgi rašytojos.
P.P.S. Dar kartą ačiū Ingai už citatos nuorodą.

9 komentarai:

  1. Vėl Antakalnio 8. Tai ten ir gyveno visa Rašytojų Sąjunga?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne visa, bet tas namas tai buvo vien rašytojų prigyvendintas.

      Panaikinti
  2. 1980-tais gal ir gerai, kad neišėjo, bet jei jau laisvo žodžio laikais kas būtų parengęs objektyvius atsiminimus apie G-G, būtų visai įdomu. Prisiminiau P. Čebelienės papasakotą epizodą apie Guzevičių plagiatorių (Metai, 2008, nr. 5). Tik tiek, kad dabar jau beveik nebėra iš ko surinkt tokių atsiminimų.

    O „Atsiminimus apie Putiną“ tik dabar perskaičiau, anksčiau nebuvau skaičiusi. Jo žmonos portretas ten išryškėja gana visapusiškas. Vargšas Putinas.



    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vargu ar sakytina: vargšas. Visais buitiniais reikalais tik žmona rūpinosi, gyvenimo pabaigoj – ir jo sveikatos reikalais. Jei būt buvusi kitokio sukirpimo, va tada jau galima būtų sakyt: vargšas; užuot kūręs, indus, bent jau savo, pavalgęs būtų turėjęs susiplaut. :) Beje, Dienorašty yra įrašas, kuriame Putinas gina žmoną nuo anonimo, pasirašiusio Gerbėjas, priekaištų, išsakytų laiške.
      O dėl atsiminimų apie Gudaitį-Guzevičių – deja, taip: beveik nebėr iš ko rinkt. Kita vertus, kai ką galima išskaityt ir iš anais laikais parašytųjų/užrašytųjų.

      Panaikinti
    2. Kad ji stropiai atliko namų ekonomės ir prižiūrėtojos funkcijas, ten nieks neprieštarauja... Nors dėl sveikatos, tai yra nedviprasmiškų užuominų, kad pati jį senatvėj pasiligojusį ir nugydė, žinoma, ne iš piktos valios.
      Tokie daugiabalsiai atsiminimai yra labai gerai, kad kiekvienas gali iš visumos susidaryt savo įspūdį. Nėra primetamas koks vienas požiūris, kaip tai galėtų padaryt vienas autorius.

      Panaikinti
    3. Taip, neprieštarauja, tik norėtų, kad ji būt buvusi dar ir „dvasingesnė“: žodžiu, pietus ruošdama, namus tvarkydama etc., dar pakeliui diskutuotų su vyru apie metaforos prigimtį, poeto pašaukimą ar išsakytų nuomonę apie paskutinę recenziją... Bet juk taip nebūna. Prisiminkim: butas Vilniuj, namas Kaune ir dar vasarnamis Kačerginėj. Ir kai ligoninėj Putinas gulėdavo, prie jo budėdavo. [Kai nuneši ir išpili klozetan atsiprašant antelės turinį, grįžus nelabai daug noro apie kilnius dalykus diskutuot būna likę. Čia iš asmeninės patirties.]
      O dėl nugydymo, tai Dienorašty tėra fiksuota, kad bičių pienelio (ar kaip ten jis vadinas) Putinui teko gert ar valgyt; rašo, kad labai nepatinka ir nieko nepadeda; tai nebent boboms (sic!) tinka kaip vaistas. Beje, Putino sveikata, sprendžiant iš Dienoraščio, rūpinosi vieni geriausių Kauno ir Vilniaus daktarų.
      Štai ir dvibalsė (vis šis tas) daugiabalsių atsiminimų interpretacija. :)
      Digresija. O gal čia mano principinė nuostata gint puolamus veikia? Kai po skyrybų mano motina negražiai pradėjo kalbėt anūkams apie jų mamą, šokau gint visom keturiom. Exžmonos, aišku.
      P.S. Štai kur nuveda kalbos apie rašytojų žmonas... :)

      Panaikinti
    4. P.P.S. Gali susidaryt klaidingas įspūdis, kad —vg—ui tik rašytojų žmonos terūpi. Ne, jam ir kitkas, tarptautiniai reikalai, rūpi. :)

      Panaikinti
    5. Gal. Tarkim, kad apgynėt puolamąją :) Tik ne aš ją puolu, aš tik perskaičiau knygą ir toks liko įspūdis...

      Sakydama „vargšas“ labiau turėjau omeny, ne kad žmona bloga (objektyviai žiūrint), o kad Putinas su ja taip jautėsi. Galbūt galima sakyt, kad ir jis pats kaltas – moteris buvo tokia, kokia buvo, jis vedė ją gerai nepažinęs, o paskui, matai, „nusivylė“.
      Koks galėjo būt idealus variantas su tokiu žmogum kaip Putinas (turint omeny jo intelektą, dvasingumą ir buitinę bejėgystę) – sunku įsivaizduoti.

      O Dienoraštis, rodos, išėjo tik 200 egz. tiražu. Tikriausiai visas jau išgraibstytas, ir nebus šansų rasti jokioj bibliotekoj...

      Panaikinti
    6. Pala: „nebus šansų rasti jokioj bibliotekoj“, mano supratimu, nepagrįstas; Nacionalinėj Martyno Mažvydo bibliotekoj visada viską galima rasti?

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)