(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano M. brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:

O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.

Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02) Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)

Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.
Pagaliau! (2017-10-07) Brigita Speičytė, rengianti Vienažindžio rinkinį „Gyvosios poezijos“ serijai, rado tą romansą (internete):

Прощаюсь, ангел мой, с тобою,
Прощусь со счастием моим...
Увы, я принужден судьбою
Под сводом неба жить один.
Настал последний час разлуки,
Прости, душа моя, прости.
В печали, горести и скуке
Я должен дни свои вести.
Ах, нет, прости, я не жалею,
Что дни свои с тобой гублю;
Пускай я от любви истлею,
Со словом я умру «люблю!».
Любил, любить тебя я буду,
В какой бы ни был стороне,
Тебя до гроба не забуду,
С тобой я рай найду везде.

Bibliografinė nuoroda: Городские песни, баллады, романсы, parengė Alla Kulagina ir Fiodoras Selivanovas, Maskva, 1997, 185 tekstas.