Nežinau, ar 1991-ais vertėja Ona Juodelienė dar buvo gyva, koks skirtumas; atsiminimų autorius – prieš du dešimtmečius miręs. Teiginys lyg ir paneigtas, bet paneigimas taip nuklydęs, kad...
Ir atmintis pradeda traukt paviršiun visokius knygose likusių klaidų atitaisymus, patikslinimus ir pan., skaitytus, tarkim, Literatūroj ir mene. Kas čia viena su kita ir besusies. Deja.
Sukėlė pamąstymų...
AtsakytiPanaikintiIšeitų, spausdinamuose žmogaus atsiminimuose galima skelbti tik tai, ką įmanoma patikrinti? O jei vieną ar kitą teiginį patvirtinančių dokumentų nėra?
Juk atsiminimai irgi istorijos šaltinis, visi juk supranta, kad subjektyvus.
Gal reikėtų leidėjų komentaro pačioj knygoj, kad prisimenamą asmenį kompromituojančių dokumentų daugiau nėra (ar nerasta), bet ne gailėjimosi, kad tokie atsiminimai paskelbti.
Nes ką gi leidėjai būtų darę, jei būtų „patikrinę“? Neleidę knygos? Ar kupiūravę tą vietą? Kaip atrodytų tokie atsiminimai šiais laikais?
Paaiškinimas pačioj knygoj būtų buvusi, manau, pati logiškiausia (tik gal ne korektiškiausia Juodelienės atžvilgiu) išeitis. Nemanau, kad būtų žiaurus nusikaltimas, jei tas gabaliukas būtų buvęs ir praleistas, aišku, pažymint [...] ir nurodant, kodėl. Juk Toliušis šiuo atveju ne atsimena, o rašydamas išmąsto (gretindamas įvykius ir remdamasis sklidusiom kalbom) O.J. buvus NKVD informatore. Manau, asmens garbė ir orumas vis dėlto labai svarbu, kaip ir vadovautis nekaltumo prezumpcija; negali įrodyt – prikąsk liežuvį (manyt gali ką nori į sveikatą); kitaip – šmeižtas išeina.
Panaikinti