(249) Maironio metai de visu

Tik šįryt išlipęs iš troleibuso pastebėjau šituos viešuosius priminimus, kad Maironiui – 150, t.y. kad šie metai – Maironio metai.
Nežinau, kiek nuošimčių praeinančiųjų sustos ir perskaitys (iki galo) tuos eilėraščius. Vienas iš dešimties/dvidešimties/etc.?
Kitas klausimas rimtesnis: kodėl parinkti būtent tokio – patriotinio, agitacinio pobūdžio eilėraščiai? „Pirmyn į kovą“, „Nepriklausomybę atgavus“. Tai tikrai ne geriausia, t.y. meniškiausia, ką Maironis sukūrė.
P.S. Skaitydamas apie lietuvių poezijos antologijas persų kalba, pagalvojau: o jei tie viešai rodomi Maironio eilėraščiai būtų ir kitomis kalbomis (nebūtinai farsi ar jidiš, bet, tarkim, ir lenkiškai, ir latviškai, ir angliškai, ir rusiškai ar dar kokia)? Bent jau ten, kur turistai pašmirinėja (prie viešbučių, senamiesty). O ir mums gal visai įdomu būtų – mėgintum prisimint originalą.

Prieduras (2012-01-17). Kad susidarytum vaizdą apie tai, ką vis dėlto derėtų vadint Maironio metų reklamine kampanija, reiktų dienos ar net daugiau. Vakar akies kraštu pro troleibuso langą pastebėjau, kad į stiklinius kubilus kai kur įdėta ir jauno Maironio nuotrauka; šįvakar prie autobusų stoties (laukdamas 16 troleibuso), – kad laukimo paviljono įstiklintame reklaminiame plote – „Užmigo žemė“.
Pala, regis, supratau: viską lemia eilėraščio ilgis, o ne tematika ar meninė vertė. Palygint trumpas eilėraštis („Užmigo žemė“ – trys ketureiliai = 12 eilučių) – eksponuojamas viešojo transporto laukimo paviljonų stenduose, o jei ilgesnis (pvz., „Pirmyn į kovą“: 6 × 4 = 24 eilutės; „Nepriklausomybę atgavus“: 4 × 7 = 28 eilutės) – į stiklinius kubilus kišamas. Logiška. Nors kita vertus, laukdamas viešojo transporto žmogus turi kur kas daugiau laiko ir galėtų ilgesnį eilėraštį perskaityt negu skuosdamas pro kubilus.
— įrašo papildas