Nežinau, ar kam šaus galvon pagooglint: „Mendeika Ambrasas“, – apie pirmą rodomą nuosiuntą („Cenzūra ir potekstė“, 2011-05-28) noriu primint. Ir žodžiu aktorių bei režisierių Petrą Mendeiką esu girdėjęs apie tai pasakojant, bet tekstas yra tekstas, – apie unikalų tiesosakos būdą sovietmečiu – būdą, kai apeinamas net pats įžvalgiausias cenzorius, skaitantis tekstą ir galvojantis apie galimas potekstes (kas kramol’no tarp eilučių???+?):
Pavyzdžiui, kryžminis dialogas, gimęs dailininko, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso, labai anksti išėjusio anapus, bei jo kolegos R[egimanto] Midvikio pjesėse, kai dviejose scenos aikštelėse kalbama vienu metu, ir du tarpusavyje tarsi nesusiję dialogai sueina į vieną ir suformuoja tik girdimą (o ne užrašytą) rišlų sakinį cenzūros draudžiama tema. Sakinį, kurį cenzūra būt iškupiūravusi ir kuris savo tikrąją prasmę atskleidžia tik spektaklyje, tik vaidinant, darant reikiamose vietose pauzę, tapdamas labai aštriu skambėjimu ir visiškai nematomas – rašytame tekste. Ir, aišku, įvaro cenzoriui paniką: kaip jis, pjesę skaitydamas, galėjo to nepastebėti!.. Šis neeilinis reiškinys liko nepastebėtas ir neįvertintas, nesulaukęs nei aptarimo, nei studijos, nors yra unikalus pasaulinei dramaturgijai ir labai aktualus šiandien dar pavergtoms tautoms. Šis dramaturginis atradimas gimė ir buvo realizuotas gūdžiais cenzūros siautėjimo laikais.Štai tas teksto gabalas, kurį noris paskleist. Dar labiau „priartint“ prie sovietmečio tyrėjų akių. Kas be ko: prieš tai paprašius Petro Mendeikos pateikt teksto kryžminimo pavyzdį: nekaltas + nekaltas = „kaltas“.
P.S. Apie A.A. ir Co. pjeses dar čia esu rašęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą