(256) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas blogiausia

Rytą važiuodamas troleibusu perskaičiau, ir vis neišeina iš galvos Liutauro Degėsio mintis:

Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. [...] Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. (Metai, 2012, nr. 1, p. 111)

Ar kas perskaitėt „Lietuva 2030“? Tik pradžią tepajėgiau paskaitinėt. Tiksliau už L.D. nepasakysi: „atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens“.
[2012-01-19] Manau, beveik tą patį norėjo pasakyt ir a.a. Václavas Havelas, 1992-10-27 (jau nebe [Čekoslovakijos] ir dar ne [Čekijos] prezidentas, trumpam vėl tik žmogus) sakydamas kalbą Prancūzijos institute:

[...] pasaulis, Būtis ir Istorija yra valdomi savo laiko, į kurį mes galime kūrybiškai įsiterpti, tačiau niekas nėra visiškas jo šeimininkas. Pasaulis ir Būtis aklai nepaklūsta technokrato ar politikos specialisto įsakymams [...]. [...] Pasaulis maištauja prieš tvarką, primestą jam smegenų, smegenų, kurios tarytum užmiršo esančios tik viena menka dalelė nepaprastai turtingo architektūrinio statinio, vadinamo pasauliu. Kuo griežčiau ir nekantriau pasaulis spaudžiamas į racionalias kategorijas, tuo smarkesniais iracionalumo proveržiais jis mus pribloškia. (Šiaurės Atėnai, 1992-12-18, p. 1, 4; iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)

P.S. Tikėjaus, parengsiu įrašą, skirtą Havelui prisiminti daug cituodamas ir pavadindamas: „Pro memoria: ‘Godo neateis, nes jo nėra’“ – tokią minėtajai kalbai antraštę parinko Le Monde, 1992-10-29 skelbdamas paskaitos tekstą. Nuo žinios apie jo mirtį iki laidotuvių ir per jas pylėsi visokie apibendrinimai: Europe has lost a father; V.H. – tiesa, meilė, gerumas, garbė, sąžinė, kovos už demokratiją ir žmogaus teises simbolis ir pan. Pompastika; helio balionai. O va tuolaik popieryne rastas paskaitos vertimas buvo apie tai, kas svarbu atrodo – kalbėta apie laukimo fenomeną: neprasmingąjį („Laukti Godo beprasmiška, tai reiškia – meluoti pačiam sau ir prarasti laiką“; toks laukimas „atsiradęs iš mūsų bejėgiškumo, jisai – ne viltis, o iliuzija“) ir prasmingąjį („Reikia kantriai sėti sėklas, uoliai laistyti žemę, kur jos pasėtos, ir duoti augalams laiko, kuris jiems skirtas. Negalima apgauti augalo, kaip negalima apgauti ir Istorijos. Tačiau galima jį laistyti. Kantriai, kas dieną. Su supratimu, be abejo, su nusižeminimu, tačiau ir su meile. [...] Nėra jokios priežasties nekantrauti, jei sėta ir laistyta gerai. Tereikia suprasti, kad mūsų laukimas nėra beprasmis. Laukimas, kuris turi prasmę todėl, kad kilęs iš vilties, o ne iš nevilties, iš tikėjimo, o ne iš desperacijos, iš nusižeminimo prieš šio pasaulio laiką, o ne iš baimės, laukimas, kurio ramybę lydi ne nuobodulys, bet įtampa. Toks Laukimas yra vertesnis už paprastą laukimą.“) — Na va, bent tiek užfiksavau.
P.P.S. Pasak Libération, Milanas Kundera yra pasakęs: «La plus belle œuvre de Václav Havel, c’est sa vie.» Daug tiesos.