(171) Sovietmetis: 1970-ieji ir Beckettas

Prae scriptum. Tai tik šiaip faktų fiksacija, neturinti didesnės reikšmės. Argi jau taip svarbu, kad va vienąkart kas nors buvo suvaidinta mėgėjiškam teatre, kad buvo susuktas mėgėjiškas filmas? Vis tiek kultūros kanonas lieka stabilus, be įbrėžimų. Stūksančios uolos ir apačioj besimėtantys akmenys.

1969-ais Samuelis Beckettas tapo Nobelio premijos laureatu. Tais pat metais Nemune (nr. 3, p. 26–29) buvo išspausdinta Dovydo Judelevičiaus išversta jo pjesė Paskutinė Krepo juosta (pastatyta lietuviškai tik 1988) – pirmoji Becketto publikacija lietuviškai (?).
1970-ais pirmam Kultūros barų numery, atvertam įklija su Stanislavos Gedvilaitės jubiliejiniu kilimu (žr. atvaizdą viršuj; Lenino 100-osios gimimo metinės), p. 51–52, – antroji Becketto publikacija – irgi D.J. išverstas Vaidinimas be žodžių I: Pantomima vienam aktoriui (Acte sans paroles I). Po gero mėnesio jį Vilniaus dailės instituto Koridoriaus teatre pastatė dailininkas, poetas, dramaturgas, aktorius, režisierius Arvydas Ambrasas (1947-11-03–1970-10-14). Žmogų vaidino Mečislovas Ščepavičius; trukmė apie 40 min.; parodytas, regis, tik kartą. Pirmasis Becketto vaidinimas Lietuvoj (?).
1972-ų pabaigoj Jaunimteatrio aktorius ir kino mėgėjas Rimgaudas Karvelis sukūrė 10 min. filmą pagal tą spektaklį, titruose kaip režisierių palikdamas a.a. A.A., pats įsivardindamas kaip rež.-operatorius. Vaidino tas pats M.Š. Rodytas mėgėjų festivaliuose Estijoj ir Lenkijoj; su perkūnsargiu – pradžioj pridėjus vaizdų iš „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ gyvenimo. Išliko. Pirmasis ir vienintelis lietuvių padarytas filmas pagal Beckettą (?).

Arvydo Ambraso piešinys

Post scriptum. Pasiskaitę lenkiškai ar rusiškai Becketto, Ionesco ir kitų absurdistų, XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj VDI studentai Arvydas Ambrasas su Regimantu Midvikiu sukūrė antipjesių trilogiją Duobė, Maratonas ir Pirmadienio popietė (išspausdinta tik 2009). Vaidinta VDI koridoriuj, kaip tada būdavo mėgstama sakyt, mėgėjų. Kaskart – anšlagas. Prie pačių tekstų nebuvo kaip prikibti, bet rastas kitas būdas nutildyt kalbas apie gyvenimo absurdiškumą – 1971-ais paskutinįkart suvaidinta visa trilogija ir, atitinkamoms personoms atitinkamai įvertintus, Koridoriaus teatro veikla užraukta. Nes, pasak Arvydo Šaltenio, „[t]ai buvo ir rezistencija, ir drąsus judesys Laisvės link“ (Žeme, nepalik mūsų: Poezija. Dramos. Prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė ir Rita Juodelienė, 2009, p. 247).
Ir kaip neprisiminsi kitos trilogijos – Marcinkevičiaus Mindaugo, Mažvydo, Katedros, – kuri vaidinta valstybiniam teatre, profesionalų. Irgi anšlaginė. Bet kitokia (ne tik dėl to, kad viena absurdistinė, o kita poetinė). Pastaroji turi nepajudinamos uolos statusą mūsų kultūros kanone. Ar kas nors ryšis sugretint šių trilogijų žiūrovams siųstas žinias? – Всё познаёться в сравнении, – nieko banalesnio nepajėgiau sugalvot.

P.P.S. Verkiamai reikia patikslint ir papildyt str. apie A.A. lt.wikipedijoj. Baisiai reikia.