(844) Užparaštė, cxix: chronologinė smulkmena ir dar šis tas

eliskart buvau klausiamas: tai kur anksčiau išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai – jūsų Sietyne ar Pergalėj?
Atsakydavau: kiek atsimenu, Sietyno pirmas numeris išėjo šiek tiek anksčiau negu Pergalės aštuntas. Bet atmintis gali būt didi melagė. Reikia ko nors konkretesnio. Taigi: Pergalės nr. 8 pasirašytas spausdinti 1988-07-15; kad jau išėjo – pranešta Literatūroj ir mene 1988-08-06; maždaug tuo laiku numeris turėjo pasirodyt ir spaudos kioskuose. (NB! LM Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros įvardinti kaip „lietuvių tautos martirologijos dokumentas“.)

O Sietynas? Atrodo, kad nieks iš rengėjų nepasižymėjo, kada pirmąkart pavartė tą pirmąjį blyną. Pasitarę padarėm išvadą: pirmas numeris išėjo liepos antroj pusėj, labiau į pabaigą. Pratarmė, pavadinta Vedamuoju, nedatuota (tai būtų maždaug tas pat, kaip pasirašyta spausdinti; kitų nr. Pratarmės datuotos). Kad jau išėjo – viešai pranešta 1988-08-02 Sąjūdžio žiniose (nr. 16, p. 3; žr. dešinėj). Nors turinį pažadėta atskleist kitame numery, truputį užtrukta – pirmasis rašinys apie žurnalo debiutinį numerį SŽ pasirodė 1988-08-13 (nr. 21, p. 3). Ėmiau ir paklausiau, ką pats rašėjas – Arūnas Sverdiolas – prisimenąs. Atsakė:

Parašyti apie Sietyną, jei neklystu, manęs paprašė Arvydas Juozaitis. Jis tada darė tūkstančius dalykų iškart, sėdėjo mirtinai pavargęs ir nieko aplink nematydamas savo namuose Žvėryne (ten buvo toks kaip ir štabas) tarp vėliavų, daugybės įeinančių ir išeinančių žmonių tampomas į visas puses. Aš tokių rašinėlių nerašydavau ir dabar nerašau, bet tai buvo tokia kaip ir deklaracija – parašyti, o svarbiausia, pasirašyti Sąjūdžio žiniose, tai ir padariau, ko prašomas. O gal tai Darius Kuolys manęs paprašė? Nebepamenu. Šiaip ar taip, Juozaitis tarp vėliavų autentiškas. (el. laiškas, 2016-01-25)

Sverdiolo tekstas pasirodė esąs vertas būt perbaksnotas. Nes: (a) šiokių tokių prisiminimų sukėlė, (b) dar vieną Grinkevičiūtės atsiminimų publikavimo istorijos aspektą atsirado proga patikslint; žr. ↓ 3].

— dail. Šarūnas Leonavičius —

Sietyno pirmasis
(vietoje recenzijos)

Ar įmanomas mūsuose nepriklausomas kultūros žurnalas? Dabar įmanomybės ribos prasiplėtė bent tiek, kad šį klausimą galima kelti praktiškai, nebepiktnaudžiaujant bevaisiais prolegomenais. Tai ir pamėginta padaryti išleidžiant jaunųjų kultūros mėnraščio [1] „Sietynas“ pirmąjį numerį. Įvadiniame straipsnyje pabrėžiamas apsisprendimo žengti žingsnį momentas, šiandien svarbiausias kiekvienam. Taškas, iš kurio pradedama judėti, nurodomas visiškai tiksliai, apibūdinant gajumo pagrindą visuomenės teorijos, kuri, kritikuodama grynąsias teorijas ir apnuogindama jų nesimpatiškas šaknis, taip droviai slepia savąsias (nors ir ciniškai jas demonstruoja!) – valios atrofiją:

Kuo labiau senka valios pastangos, tuo patrauklesnė regisi asmens priklausomumo nuo istorinių aplinkybių teorija. Ne mes renkamės laiką, o laikas renkasi mus, tad beviltiška priešintis: sveikas protas pataria prisitaikyti ir paklusti. Laisvė – tai įsisąmonintas būtinumas, ir mūsų priedermė – padėti realizuotis tai neišvengiamybei. Silpstant kūnui ir dvasiai, tolydžio labiau ir labiau pasikliaujama savaime suprantama istorijos raida. Sėkla krito, ir daugiau ničnieko nereikia: potencialiai tobuliausia visuomenės tvarka natūraliai ir be prieštaravimų rutuliojasi, iš idealo virsdama realybe; visa, kas atsitinka, privalo atsitikti ir pateisinama didžiu tikslu. Žmogus – ne laisvas asmuo, o istorinio materializmo atskleistų dėsnių vėpūtinys.

Šios teorijos produkuojamas visuomenės paveikslas tapo toks įprastas akims, kad ne vienas jame per klaidą apsigyveno ir neblogai jaučiasi.
     Vis dėlto, atrodo, kai kam abejonės kaupėsi, nes vedamojo [2] autorius kuo paprasčiausiai stato fatalizmo teorijai priešpamatinį teiginį: „Joks determinizmas nepanaikina dorinės atsakomybės“ (beje, manau, šią tezę aiškinti ir grįsti – pirmučiausias ir rimčiausias filosofų uždavinys) ir šiuo siauručiu tilteliu pereina prie savosios atsakomybės:

Dabartinė padėtis verčia apsispręsti: tyla bei pasyvumas nūnai sergsti ir stiprina totalitarizmu grįstos visuomeninės sistemos pamatus, pateisina ir įteisina dvasinę asmens vergovę. [...] Šis leidinėlis – tai žingsnis savęsp, savo istorijos ir rytdienos link, mėginimas atverti netikėjimo ir nihilizmo suskliaustą širdį bendraamžiams ir amžininkams, pastanga tylos, skepticizmo, ironijos nuvargintomis lūpomis jeigu ne teigti, tai bent klausti. [...] Ar nebus viena iš mūsų humanitarinės – ir ne tik humanitarinės – kultūros merdėjimo priežasčių ta, kad nedrįstame ar negalime, paprasčiausiai neturime kur kalbėti tiesiai ir atvirai? Taigi telieka už durų išoriniai ir vidiniai cenzoriai – tikėsimės, jog atvirumas, daugiabalsiškumas, nuomonių pliuralizmas bei polemikos įkarštis išskirs „Sietyną“ iš viso šiandieninės spaudos srauto, plūstančio tai siauresne, tai platesne, bet visados ideologinės konjunktūros krantuose išsitenkančia vaga.

Iš tikro, šiandien tokios vietos neturime, nepaisant to, kad, sakysime, bet kuri pirmojo „Sietyno“ numerio medžiaga galėtų pasirodyti valdiškoje spaudoje (viena jau ir pasirodė [3]) – šioks-toks mūsų pusiau laisvės paradoksas.

     „Sietyno“ savivoka ir jo kryptis aiški. Leidėjų apsisprendimo istorijoje netrūksta nė komiško, nors rimtu veidu dėstomo epizodo – flirto su kaprizingąja Partija-ir-Vyriausybe, kuriai niekas negalime likti abejingas, nors retas gali pasigirti susilaukęs jos palankaus dėmesio:

Aiškiai suvokta atsakomybė ir realių sąlygų neturėjimas jai pasireikšti paskatino patiems griebtis to, ko iki šiol lankstydamiesi prašėme valdžios vyrų. Veik prieš metus jaunųjų kultūros leidinio programa, komjaunimo vadų palaiminta, buvo įteikta L. Šepečiui – tyla. Prieš porą mėnesių dėl leidinio likimo drįsta raštu pasiteirauti R. Songailos – ir vėlei tyla. Nūnai norime širdingai padėkoti respublikos vadovams už nebrandžiai jaunystei duotas  gyvenimo pamokas: išties, laisvės neprašoma, jon einama. [4]

Tad pasakyta viskas, ištarta net tai, kas baisiausia mūsų pusiau maginės galvosenos krašte – vardai. Leidėjai gali tikėtis: jei atspėjo teisingai, ežerai nukris jiems ant galvų. Be abejo, jie tai žino ir gal todėl patys griebėsi maginio ginklo – nepaskelbė savo vardų. [5] Magijos žinovas nesu, bet racionaliojoje plotmėje tokia gynyba, žinoma, visiškai nerimta. Antra vertus – ji sukelia sunkumų „ne tik tautiečiams, bet ir kitataučiams“, kuriuos žurnalas kviečia bendradarbiauti – į ką gi kreiptis? Aš, pavyzdžiui, norėčiau pradžiai pasiūlyti Česlavo Milošo vertimėlį. [6] O recenzuoti šį leidinį visuotinų patarimų ir visuotino „geriau žinojimo“ aplinkybėmis, man rodos, lyg ir nelabai skoninga, gal netgi ne visai padoru – reikia tiesiog kaip išmanant jį paremti.

1] — Kad leidinys jaunųjų [tvarkytas] – taip, rengėjams 1988-ais tebuvo 26–29-eri, o kad mėnraštis [bus] – graži svajonė buvo: jūra rodės ligi kelių – kas čia tokio, imsim ir kas mėnesį parengsim po numerį, ir nereikia mums jokių etatų, jokių atlyginimų, jokios atskiros patalpos redakcijai; aišku, pervertinom savo jėgas, kita vertus, laikas keistas buvo – ne tik jauniems atrodė, kad viens du galima kalnus nuverst. Neperiodinis leidinys – taip, atgal žvelgiant, reiktų tiksliai vadint Sietyną.
2] — Traukias iš vartosenos vedamasis, gal net galima sakyt, kad pasitraukė; dabar – redakcijos skiltis ar pan. O tada visiems be jokių aiškinimų buvo suprantama, kokio pobūdžio ir kurioj leidinio vietoj tokie tekstai guli. Iki perestrojkos nieks, išskyrus kokius kom. partinės organizacijos sekretorius, kuriems priderėjo rengt įv. ofic. dokumentų aptarimus, jų neskaitė, o vėliau imta skaityt – tarkim, kokia LKP CK pozicija vienu ar kitu svarbiu klausimu, t.y. ar bent kiek skiriasi nuo transliuojamos iš Maskvos. Sietyno pirmo nr. pratarmę (vėliau šį žodį tevartojom) įvardindami vedamuoju, norėjom ir paironizuot, nors dabar tatai jau nebeįrodomas dalykas.
3] — Būtent Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus ir turėjo omeny A.S. Jųjų publikacija Pergalėj atsirado Kazio Sajos iniciatyva; ir pavadinimas Lietuviai prie Laptevų jūros – ne autorės, o rašytojo sugalvotas (prieš porą metų K.S. pasakojimą apie tai esu išklausęs). O Sietyne skelbtieji vadinas taip, kaip buvo užrašiusi pati autorė, neutraliai – Atsiminimai. Bet: visus apklausiau, ir nė vieno galvoj nelikę, iš ko gavom D.G. tekstą. Viena aišku: ne iš K.S. Tai galėjo būt vienas iš Domo Akstino, sovietmečiu draustų tekstų leidėjo ir platintojo, padarytų nuorašų (kito varianto nepajėgiu sugalvot).
4] — 1980-tiniams perlipus vidurį, vad. jaunieji tikrai savo rankose turėjo vienintelį leidinį – Veidus, tvarkomus Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininko Vaidoto Daunio, kuriuos „Vaga“ leisdavo kartą per metus. Ėmė rastis norų, kad reiktų dažniau pasirodančio leidinio. Ir geresnės kokybės popieriaus, nes kiek gi galima jaunuosius dailininkus rodyt tik juodai baltus. Iniciatyvos ėmėsi V.D.: rašyt visokius raštus visokiom instancijom institucijom, tos rašė kitom etc. Viskas judėjo laaabai iš lėto. Kitaip ir negalėjo būt – planinis ūkis, subordinacija. Kad kas nors neužstrigtų, potencialusis redaktorius V.D. net į Komunistų partiją įstojo. Krantų pirmas numeris išėjo 1989-ų sausį.
5] — Perrašinėdamas A.S. tekstą šitoj vietoj stabtelėjau: kaip nepaskelbė?! Na, po vedamojo nėra pavardžių, bet taip ir turi būt, vedamasis atspindi bendrą leidėjų nuomonę; o kas leidinį renka ir tvarko, tai juk visada nurodydavom. Pasirodo, ne visada. Išsitraukiau savus Sietynus; pirmo numerio – du egzemplioriai; vieno pačiam paskutiniam puslapy surašytos šešios pavardės, o kito – tas puslapis tuščias. Gediminas M., bendravęs su žmonėm, kurie spausdino žurnalą, irgi prisiminė, kad buvę, galima sakyt, du tiražai: pirmas mažesnis (be rengėjų pavardžių) ir antras – didesnis (su pavardėm).
6] — A.S. išverstos Miłoszo „Išvados iš besibaigiančio amžiaus patirties“ buvo paskelbtos antram Sietyne, p. 94–100.

Digresija (netolima) Ieškodamas kuo tikslesnės datos, kada pasirodė Pergalės 1988-ų nr. 8, nutariau užmest akį į Vytauto Kubiliaus dienoraščius: gal jis užfiksavęs? Deja, ne. Dalia Grinkevičiūtė minima tik vienąkart ir visai kitame kontekste, tiksliau – komentare šio įrašo:

1988 IX 15 / Saulius Žukas taip demagogiškai užkliudė ir mane. Bet dar labiau toks grubus santykis su Marcinkevičium: supriešina jo lyrikos gerumą su Lenos salų tragedijos iškėlimu. Tas perėjimas – nesuderinamas, tarsi koks dirbtinis persiorientavimas¹. (Dienoraščiai, 1978–2004, 2007, p. 68–69)

Puslapio apačioj Janinos Žėkaitės paaiškinimas →
Komentaras pro šalį. Dėl dviejų apriorinių  priežasčių: (a) Žuko recenzijoje, ne rugpjūčio, o rugsėjo 3 LM išspausdintoje, Kubilius išvis neminimas, tad niekaip negalėjo būt užkliudytas, (b) kad reaguotų į tai, ką skaitęs vos ne prieš dvi savaites?, – ne tokia dienoraštinių užrašų, bent jau Kubiliaus, prigimtis.
– Kas čia turima galvoj?
1988-ų rugsėjo 13–18 dienomis vyko IV lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų konferencija, kurioj turėjo dalyvaut ir Kubilius. Toj konferencijoj kalbėjo ir Žukas (pagal reakciją spėtina, kad 09-15). Jo pranešimas, pavadintas „Nepasitikėk viršeliais“, buvo išspausdintas Literatūroj ir mene 1988-10-01, p. 5.
Kubiliaus užkliudymas (pačioj pradžioj):

Liūdni pasidarė lietuvių samprotavimai apie savo literatūrą. Lietuvių literatūra krizėje – tai savijauta žmogaus, kuris ilgus dešimtmečius apsimetinėjo esąs visai sveikas, veiklus ir net klestintis – iš dalies jis toks ir buvo, – bet šiandien, kai tenka pasverti vakardienos vertę, daug kas apsinuogino. Pasimetimas, atramos ieškojimas – būdingas jaunosios mūsų literatūros bruožas. Bet ar nepasimetę ir rimti kritikai, literatūros žinovai? Pasak V. Kubiliaus – Brežnevo laikais Lietuvoje nebuvo pakirsta poezijos šaknis, nors pats Kubilius pripažino, jog pernelyg aukštai pakilo mūsų poezija virš žmogaus ir gyvenimo, kad akivaizdžiai matoma vidinio veiksmo atrofija, kad tiesa poezijoje nebuvo liečiama, o tik nujaučiama. Man atrodo, kad jau vien tai yra literatūros ligos požymiai – argi vien tik poeto išsiuntimą į lagerį vadinsime šaknų pakirtimu.

Dėl Marcinkevičius vs Grinkevičiūtė komplikuočiau. Gal kalbėdamas Žukas ir minėjo Justino Marcinkevičiaus lyriką, bet spausdintam tekste to konkretaus supriešinimo nelikę:

Nenorėčiau lengvai priimti minties, šiandien tapusios lakia fraze: mes galime greitai pasikeisti – nepasitikiu tokiais greitais pasikeitimais, rašytojui tai ne persirengimai, bet kūrybinių nuostatų keitimasis. Ta proga galima prisiminti kitą svarbų mūsų moraliniam atsinaujinimui tekstą – kai kam jau anksčiau žinomus, bet daugumą tik dabar sukrėtusius D. Grinkevičiūtės atsiminimus, – tiesa, kokia ji bebūtų žiauri, turi tapti naujosios mūsų vertybių sistemos pagrindu. Kitaip sakant, šiandieninė poezija (apskritai literatūra) jau nebegali kalbėti apie gyvenimą taip kaip vakar [šitoj vietoj Žukas galėjo įterpt: apie gyvenimą kaip švelnų prisiglaudimą, ir tai tas pat kaip Justino Marcinkevičiaus paminėjimas], tarsi nežinotų apie diplomatinius suokalbius ir lietuvių tragedijas prie Laptevų ir kitų šiaurės jūrų. 

Dienoraščių ir laiškų komentavimas – sunkiausias (be jokių: bene ar pan.) darbas rengiant tekstą spaudai; ir, matyt, nėr publikacijos, kurios komentarų nebūtų galima / nereiktų tikslint.

P.S. (2025 I 12) Beje, Grinkevičiūtės atsiminimų publikacijos Sietyne ir Pergalėj išsamiai aptartos Dalios Satkauskytės straipsny „A sense of change: projections of the Lithuanian literary field in 1988 (based on material from the literary journal Pergalė)“ (References sąraše yra ir šis tinklaraščio įrašas).

(821) Vienas pačių gabiausių Juozo Girniaus Filosofijos seminaro dalyvių Konstantinas Jaroševas

aip jau kartais – ką ten kartais, dažnai, labai dažnai būna: o! įdomu, reiktų pasiknist, pasiaiškint, – pagalvoji, bet taip ir lieka (popierių pluoštelis).
O retkarčiais grįžti ir imi ieškoti.

Praeitais metais Naujojo Židinio-Aidų žurnale buvo paskelbtas 1991-05-12 ir 14 Bostone vykęs Arūno Sverdiolo ir Juozo Girniaus pokalbis „Laisvę turi apmokėti“ (nr. 6, p. 7–20). Dr. Girnius, be kita ko, prisimena ir Filosofijos seminarą, kurį vedė 1942–1943-ais („buvau suorganizavęs seminarą iš geriausių studentų: filosofų, lituanistų, literatų. [...] buvo temos ant filosofijos ir literatūros ribos“). Ir, be kitų seminaro dalyvių, pamini Kostą Jaroševą, „kuris buvo vienas pačių gabiausių, jis mirė Lietuvoje“ (p. 15).
Ar jūs žinot ką nors apie šį žmogų? – Prisipažinau sau nieko nežinąs. Ir kažkodėl gėda pasidarė.
Girnius užsimena, kad seminarą turbūt geriausiai yra aprašęs Pranas Visvydas – Prano Čepėno redaguotoj knygoj Lietuvos Universitetas, 1579–1803–1922 (Chicago, 1972; „Į studijų knygelę pažvelgus“, p. 770–776). Perskaitęs sužinojau: Pranas V. ir Kostas J. buvo bičiuliai, draugužiai. Reikia parašyt Visvydui el. laišką, tada pagalvojau. Ir – nurimau. Iki šių metų pradžios.
Kai pagaliau prisiruošiau ir paklausiau, devintą dešimtį perkopęs poetas ir literatūros kritikas P.V. sureagavo bemat, laišką pavadinęs „gabusis kostas“: „mielas p. gasiliunai; turiu akyse katarakta. rasau pro migla su klaidomis. Kostas buvo mano draugas. racionalus kaip volteras. jo dukte sculpture ksenija jarosevaite. niekad neteko su ja susisiekti, jei po savaites kitos pavyks pasalinti ukana regejime, bandysiu apie Kosta si bei ta parasyti. taip jis i tuos referatus girniaus seminare ziurejo su visa mastytojo izvalga.“ Neprireikė tiek laukt, po kelių dienų atkeliavo prie laiško prikabinti atsiminimai.

Niekad neužmirštas Kostas Jaroševas
Kai jį prisimenu, mintyse visad suskamba Delibes valso melodija. Nežinau, kada ir kur jis ją išmoko. Bet ji labai tiko jo išvaizdai ir elgsenai. Kur tik drauge nueidavome, pamatęs pianiną Kostas tuoj sėdęs prie klaviatūros trumpam pasinerdavo kerinčioj muzikoj. Tai buvo lyg komplimentas šeimininkei. Ir dažnos glostė jį žvilgsniais – gražų gimnazistą, o vėliau iškalbų studentą. Kosto dėmesys joms reiškė daug. Itin studijų laiku, kai kelių okupacijų režimai apraizgė šalį nepritekliais ir nuolatine grėsme. Ir štai jauno žmogaus kiekvieno sielą šokdinanti nuotaika, ir tikslūs, dažniausiai malonūs sakiniai. Teisybės labui pridursiu: Kostas nevengė nei intymesnio moterų dėmesio jam, nei erotiško įsivėlimo šia linkme. Jaunystė!
     Abu buvome Kauno žaliakalniečiai. Aš Telšių–Italijos gatvių rajone, jis, jei dabar neklystu, Ašmenos–Aluntos pusėje. Abudu mus tada sujungė Kauno Miškų gatvėje IV gimnazija. Nuo antros klasės iki pat užbaigimo 1940, Lietuvai tragišku metu. Gimnazijos direktoriumi buvo Stasys Čiurlionis, dailininko MKČ brolis. Nebuvo jis senas, bet oriai pražilęs, tad tarpusavyje vadinome ji Seniu. Dėstė algebrą ir geometriją. Bematant Kostas tapo jo mylimu mokiniu. Pamokose tuoj atsiskleidė Kosto proto skvarbumas. Tik vieną sykį geraširdis Senukas supyko ant jo. Mes tądien Senuką, vengdami numatyto egzamino, paprašėme BEGALYBĖS teorijos būdu įrodyti Dievo buvimą, tai jo mylima tema. Tuoj pat entuziastingai su vis lūžtančia kreida paeiliui raitė jis formules ant lentos. Galiausiai po paskutinio lygybės ženklo užrašė didžiulį begalybės simbolį ir triumfuodamas ištarė: „Štai Dievo buvimo įrodymas!“ Suskatome ploti. Keli šūktelėjo valio! „Ar turite kokių klausimų?“ – spindėdamas džiugesiu paklausė Čiurlionis. Visi tylėjome, išskyrus Kostą: „Taip, pone direktoriau. Aš pastebėjau klaidą pačiame visų lygčių viduryje.“ Nuėjęs prie lentos nurodė tą nelemtą daugybos klaidą lygtyje. Direktorius tuoj pat sušuko: „Sėsk, šūdeli, tai ne klaida, bet jūsų lūžtančių kreidgalių kaltė. Pasakykite sandėlio sargui, kad nupirktų tvirtesnių.“
     Taip. Taip – per visas klases Kostas ėjo pirmuoju. Pagaliau, sykį būdamas Jo namuose, supratau, kodėl taip yra. Jo mama buvo švelnaus būdo, dažnai skaitanti moteris, latvė iš Rygos. Bet tėvas, rodos, totorių kilmės rusas, tiesiog geležinės valios ūmaus būdo vyras. Jis reikalavo, kad sūnaus mokymasis būtų tik pirmaeilis. Vieną kartą, išvydęs patenkinamą pažymį sūnaus rašinyje, stipriai kumščiu trenkė į kėdės atlošą. Sulaužė, bet ir sužalojo ranką. Vaikščiojo su raiščiu, bet sūnus po to mokėsi tik penketukais.
Per visas klases lietuvių kalbos mokytojai buvo labai geri. Taip pat ir vokiečių kalbos dėstytojas ir mūsų auklėtojas Nevardaitis ypatingai reiklus. Nieko palankaus nepasakysiu apie kunigą Puleikį, kartą atėjusį su kapeliono uniforma. Jo dėka dukart buvau išguitas iš gimnazijos. Mano kaltė: sykį per bendrą maldą salėje per garsiai ištariau žodį „amen“. Kitą kartą jį, atėjusį į klasę su dailia kapeliono uniforma, pavėlavęs kariškai pasveikinau, prašydamas leisti atsisėsti. Nežinojau, kad jo rangas kapitono, o pavadinau leitenantu. Atlaidaus direktoriaus užtartas ir atsiprašęs, vėl buvau priimtas atgal. Kostas man per tas „atostogas“ pranešinėjo, kas buvo dėstoma. Jis, kaip pravoslavas, tikybos klasės nelankė.
     Tik nesuprantu, kodėl į sportą pasinešę klasiokai Kostui prisegė pravardę Pieška. Gal tik dėl to, kad buvo gan stiprus šachmatuose ir vengė sporto. O man jie užlipdė Tarzano etiketę. Kostui dar pirmose klasėse žaidžiant kvadratą stipriai iš arti sviestas kamuolys pažeidė kepenis. Tad tiems krepšinio tūzams jis buvo Pieška (pėstininkas), nors jų visada gerbiamas bokštas per kai kurių sunkių dalykų egzaminus raštu. Tada jo „cinkai“ ar užuominos daug reiškė.
     Konstantino artimiausi draugai gimnazijoje daugmaž linko į humanitarinę pusę: romantiškas odes rašantis Remigijus Pivoriūnas (motina ukrainietė), Vladas Šaltmiras (motina rusų kilmės). Prie jų šliejausi ir aš. Mane tada vaišingoji Šaltmirienė vadino „simpatičnyj niekuriaščij“, nes daugelis atėjusių pas sūnų svečiuotis traukė dūmą be saiko. Aš vengiau tabako. Visi šie Kosto bičiuliai sugebėjo skaityti pačią geriausią klasikinę rusų literatūrą ir vokiečių klasikus originalo kalbomis. Nutuokėm ir šiek tiek angliškai.
     Pirmas bolševikinis ruduo nukreipė mane studijuoti architektūrą. Kostas, berods, ėmėsi istorijos. Bet tai buvo tik pereinamas tarpas, nes vokiečių okupacijos metu rudenį mus daugelį paviliojo Humanitarinis fakultetas, kur buvo dėstoma filosofija, sociologija, žurnalistika, germanistika. Traukė ir gabūs, iškalbūs profesoriai, ypač Antanas Maceina, Juozas Girnius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Keliuotis… Maceina savo paskaitų „rilkiškomis“ temomis ir sakinių lakumu pritraukė gan gausią auditoriją, Keliuotis spaudos darbo sąmoju, o Juozas Girnius sugebėjo suburti tikrai pastovų mintijimui užsiangažavusių jaunų vyrų ir moterų seminarą. Tada keistai skambantis egzistencializmas dvelkė kažkuo, ypač aktualus kariauti pasiryžusioje Vokietijoje, skatino jaunimą žvelgti „mirčiai į akis“ ir nuolat būti savo egzistencijos lėmėjais. Visi jaunieji protai, įstoję į šį Girniaus seminarą, norėjo išgirsti, kaip interpretuojama egzistencialistiniu požiūriu jau sukurta vakariečių ir rusų literatūra. Ir kaip tai susieti su visa dvasine padėtimi. Girnius sumaniai pasirinko tuomet pačius aktualiausius: Kierkegaard’ą, Martiną Heideggerį ir Carlą Jaspersą (sakė, jo buvusį profesorių), Fiodorą Dostojevskį, Rainerį Mariją Rilkę ir Friedrichą Nietzschę. Tuomet patrauklus repertuaras.
     Parašyti referatą diskusijoms apie Nietzschę sutiko Kostas Jaroševas, labai gerai užsiangažavęs Girniaus metodologijos kurse. Kadangi labiausiai tuo metu giriamą veikalą apie Nietzschės filosofiją buvo parašęs kaip tik Carlas Jaspersas, Girnius patarė Kostui šią knygą kaip nors gauti. Kostas sužinojo, jog ji yra Rygos bibliotekoje. Tad per kalėdines atostogas nuvyko į Ryga.Apsistojo pas latvę tetą ir per kelias savaites įveikė šį veikalą. Referate viską moksliškai sustygavo. Girnius buvo maloniai priblokštas. Seminaro klausytojai stebėjosi Kosto Jaroševo vaiskiu intelektu ir aiškia sintakse.
     Tuo metu Kosto gabumus pastebėjo ir kitas universiteto filosofas kun. prel. Pranas Kuraitis, kritiškai dėstęs anglų empiricizmą. Studentai jį vadino A priori. Kostui įteikė jis apie tai labai įžvalgią knygą. Aišku, vildamasis, kad jis ją aptars rašinyje. Kostas ją atidžiai perskaitė, grąžino profesoriui su keliomis pastabomis ir tapo Kuraičio favoritu, nepaisant to, kad Kostas nei kiek nelinko prie religinių sampratų. Jam rūpėjo racionalus tikslumas ir gyvenimo pažinimas. Kiek žinau, eilėraščių nerašė ir nefantazavo. Mėgo Čechovą. Ir kratėsi dialektinio materializmo.
     Drauge su juo keliskart lankiausi literatūrinėse vakaronėse turtingų studenčių namuose. Savaitės vidurio vakarą. Tai lyg ir Girniaus seminaro papildymas, nes dažnas ten pakviečiamas turėjo būti pasiruošęs diskutuoti apie ten perskaityto įvado mintis žmogaus egzistencijos temomis. Čia, suprantama, dominuodavo pypkiuojantis Girnius ir žavintis poetas Henrikas Nagys.[*↓] Jis gi seminare buvo perskaitęs referatą apie Dostojevskio Idioto herojų kunigaikštį Miškiną. Vėliau sužinojau, kad viena jauna tų intelektualių ponių įsimylėjo Henriką. Veliau, rusams artėjant, paliko savo vyrą, berods, chemijos profesorių, ir su poetu pasitraukė į Austriją.
     Buvome abu susitarę per tų sueigų vaišes, kai prie kavos bus pateikti skanėstai, patys, pakėlę padėklą, siūlyti vienas kitam, nes juk pačiam per dažnai juos imti ir valgyti negražu. Nenorėjome pasirodyti ėdrūnais. O iš tiesų ateidavome visad pusalkani ir epikūriškai nusiteikę. Tačiau nestokojantys filosofiškų vitaminų.
     1943 metų pradžioje visiems studentams humanitarams kilo pavojus būti paimtiems į vokiečių kariuomenę. Kostas, gavęs šaukimą, išvyko kažkur į kaimą kuriam laikui pradingti. Aš nuėjau į šaukimo įstaigą ir įkliuvau. Todėl ir išbuvau 8 mėnesius fronte šiaurės rytų Rusijoje, su Also sprach Zarathustra kišenėje, o kuprinėje – Carlo Jasperso Die geistige Situation der Zeit. Jau tada matėsi, kad vokiečiai yra įžengę į karo pralaimėjimo tarpsnį. Jų karinė ir dvasinė padėtis buvo be vilties.
--------------------------------
* Henrikas Nagys, 1991-04-29 kalbinamas Arūno Sverdiolo, prisiminė:

Buvo toks Jaroškas ar Jarošekas – turbūt pats gabiausias seminaro filosofas. Labai keistas žmogus – pasižiūrėjus tikras Šančių chuliganas ar futbolininkas, niekad negalėtum patikėti, kad tas žmogus išvis skaito knygas, jau nekalbant, kad filosofines, – Heideggerį. Pasižiūrėjau ir pagalvojau: „O ką tas pilietis čia veikia?“ Gerai, kad neišsižiojau, – jis buvo be galo aštraus proto, tikrai gabus. Girnius vis jo klausdavo… (Metai, 2004, nr. 12, p. 104)

O štai ką apie tėvą parašė dukra Ksenija Jaroševaitė:

Konstantinas Jaroševas, 1923 07 10 – 1957 03 10

Konstantinas Jaroševas apie 1950-us
(nuotr. iš asmeninio Ksenijos Jaroševaitės archyvo)

Konstantinas Jaroševas gimė 1923 liepos 10 d. Kaune pašto tarnautojo, Lietuvos ruso Konstantino Jaroševo (g. 1888 m. Papilėje, Akmenės rajone) ir latvės Herminos Blaus-Jaroševos (g. 1893 m. Sūrites vkm. Cėsių rajone, Latvijoje) šeimoje. Buvo vyriausias iš trijų vaikų. Nuo vaikystės mokėjo tris kalbas – rusų, latvių ir lietuvių. Dar gimnazijoje svajojo tapti diplomatu, atstovauti Lietuvai Latvijoje, domėjosi filosofija ir užsienio kalbomis. Svajonės baigėsi 1940 m. pavasarį, kai jis baigė Kauno 4-ąją valstybinę gimnaziją ir birželio mėnesį Lietuva buvo okupuota. Karo metais studijavo filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, lankė Prano Kuraičio, Antano Maceinos, Juozo Girniaus paskaitas, 1943 m. universitetą vokiečiai uždarė. Vėl užėjus sovietams į universitetą negrįžo, kažkaip išsislapstė nuo sovietų kariuomenės, po Stalino mirties eksternu išlaikė rusų kalbos ir literatūros specialybės egzaminus ir gavo diplomą. Vertėjavo leidyklų redakcijose, man neteko gilintis, kokiose, išvertė į lietuvių kalbą knygą Paskutinė R. Skoto ekspedicija (1956) ir Bolesławo Pruso romaną Lėlė (1957). Vaikystėje sirgo maliarija, kuri pažeidė kepenis, padėtį dar pablogino gimnazijoje žaidžiant futbolą gautas smūgis į kepenis (apie tai man 1993 m. Toronte, Kanadoje papasakojo jo gimnazijos draugas Vladas Šaltmiras). Kas gyveno pokario metais Lietuvoje, tas žino, kaip buvo gaunami užsakymai vertimui: reikėjo gerti su viršininkais, dalyvauti visokeriopose išgertuvėse. Visa tai ir nuolatinė įtampa bei neviltis pablogino Tėvo sveikatą, sunaikino kepenis, ir jis mirė Kauno klinikose 1957 03 10 operacijos metu. Kovo 11-ą į Tėvo vardadienį iš Vilniaus atvažiavę draugai vietoj šventės pateko į laidotuves.
     Mano gimimo istorija atskleidžia Tėvo asmenybę iš kitos pusės. Kai Tėvas mirė, man tebuvo treji metai su trupučiu. Matau kaip per miglą man ištiestas rankas ir akimirksniu atsiduriu aukštai prie lubų... Aiškiau matau jį gulintį karste. Tai visi mano prisiminimai. Visa kita sužinojau iš Mamos, Močiutės ir jo draugų bei pažįstamų. O istorija štai kokia. Mano Mama Elvyra Jūratė Petrauskaitė su Konstantinu Jaroševu susipažino universitete. Jie abu buvo vienmečiai, gimę 1923 metais, tik mama gimė birželio 8 d. Priešingai nei Tėvas, ji po karo grįžo mokytis į universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1948 m. gegužės mėn. ją išmetė iš universiteto kaip antitarybinį elementą , tuo pačiu metu ištrėmė į Sibirą jos tėvą Cezarį Petrauską ir buvo atėję į universitetą jos suimti, bet (laimė nelaimėje) jos ten nebebuvo... Tačiau grėsmė būti išvežtai niekur nedingo. Tuomet Konstantinas pasisiūlė fiktyviai ją vesti ir tokiu būdu pasikeitus pavardę būtų sunkiau ją susekti. Jie nuvažiavo į Vilnių, kur tuo metu vyko kažkoks komjaunuolių sąskrydis, ir prisistatė į Civilinės metrikacijos biurą. Ten papasakojo istoriją, kaip jie neva tame sąskrydyje susipažino, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir nebenori skirtis – nori tuoktis. Tokia „komjaunuoliška romantika“ visiems patiko, ir daug nesigilinę juos sutuokė. Taip Mama grįžo į Kauną kaip Jaroševienė ir iš dviejų vardų paliko Jūratės vardą, nes niekas iki tol jos taip nevadino.
     Kaune jie ir toliau gyveno atskirai, kol neįsikišo Močiutė, Mamos mama, pareiškusi, kad tokių nesąmonių negali būti, jeigu esat vedę, tai turit gyventi kartu. Nemanau, jog tai lėmė jų abiejų tolimesnį likimą, priimu tai kaip šeimos legendos elementą. Mamai mirus tarp jos daiktų radau Tėvo jai rašytą prisipažinimą meilėje ir pasiūlymą gyventi kartu... Taigi 1950 metais mama persikraustė gyventi pas uošvius į Seinų gatvės 32 namą Žaliakalnyje, kur 1951 m. gimė mano brolis Konstantinas, o 1953 m. gimiau aš.
     Deja, nieko daugiau negaliu pridurti, iš man žinomų Tėvo pažįstamų gyvas likęs Vytautas Ambrazas (Dubindris).

Jūratės Elvyros Petrauskaitės-Jaroševienės (1923–1986) eilėraščių yra Vytauto Kubiliaus parengtoj antologijoj Anapus rudens (1995), 1996-ais išleistas rinkinys Ak, šešėli tuščių valandų... Rinkinio pabaigoj – dukters, jį sudariusios, ir Palmiros Petrauskaitės-Čebelienės, bičiulės, žodžiai apie autorę. Teko būt Palmiros Čebelienės laidotuvėse. Nusiunčiau nuorodą į tą įrašą Ksenijai Jaroševaitei. – „Palmira ir Dangerutis Čebeliai ir buvo tie draugai, kurie atvykę iš Vilniaus švęsti Konstantino vardadienio pataikė į laidotuves... Mama per Palmirą ir susipažino su Tėvu, nes ji (Palmira) taip pat karo metais lankė Juozo Girniaus seminarus.“
Rinkiny yra toks eilėraštis be pavadinimo, datuotas 1973 (?):

Ar norėjai, nenorėjai,
mūs likimai susitiko,
dienų kryžkelėj sustojo,
lyg nustebę kelio medžiai,
viens į kitą pažiūrėjo.
Atsiduso, patylėjo
ir kaip sutemos papieviais
jie į nežinią nuėjo...

Gal ir klystu, bet ar ne savo ir vyro likimus poetė prisimena šitam eilėrašty?

(628) Susieji – ir [pagalvoji: buvo pagrindo?], xviii

Tai atsitiko jau seniai, gal net prieš keletą savaičių, kai Seime vėl buvo mėginta [iš]spręst nelietuvių asmenvardžių rašymo pasuose rebusą.
Tada grįžtant iš darbo ėmė galvoj ir susisiejo du tekstai, tiksliau – du juose perskaitytu dalyku. Nieko neužfiksavau, nes absoliučiai nepasitikiu savo atmintim. O va kol suradau citatas – ir užtrukau. Kita vertus, laikas šiuo atveju beveik nesvarbu, svarbu principas. – Suradau.

Naujojo Židinio-Aidų 2010 metų jungtiniam 5/6 numery buvo išspausdintas pokalbis „Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai“. Polilogui artėjant pabaigos link, viens kitą papildydami Mantas Adomėnas ir Nerijus Šepetys prisiminė Vilniaus kapines (konkrečiai: Kairėnų) – kaip ten mirusiųjų asmenvardžiai užrašomi ant paminklų (kam yra tekę lankytis, žinot apie klestinčią kalbinę demokratiją [atsiprašau už juodą ironiją]).
Arūno Sverdiolo (vieno iš [ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų] Lietuvoj gyvų filosofų; pradedu lenkt nuo digitus minimus, tai A.S. – anularius) reakcija:

Sukrečiantis pavyzdys: miręs žmogus pagaliau tampa laisvas... Valstybė pasiima tai, kas liudija asmens tapatybę ir kas yra jos nuosavybė (juk pasą su legaliu vardu paima iš artimųjų, kai žmogus miršta), o tada jau paleidžia, kapinėse rašybos nebereguliuoja. Asmens vardas gali būti užrašytas kaip tik norėjo mirusysis ar nori jo artimieji. Mirusiojo vardas nebėra valstybės nuožiūroje. Tik kažin, ar dabar, kai valdininkai kalbininkai sužinos, kad taip yra, ar jie nesukrus valdyti ir šios srities? (p. 164)

Na, kol kas nesukruto; kita vertus, antkapį įvardint kaip postpasą – reikia dar ir vaizduotės.

O su kuo susisiejo šita Sverdiolo įžvalga? – Su Giedriaus Subačiaus straipsnio „Seniausios lietuviškos Mosėdžio kapų epitafijos“ labai dalykiška įžangine pastraipa; jos pradžia:

1990 metų birželio mėnesį dalyvaudamas Birutės Vanagienės Mosėdžio tarmės žodyno ekspedicijoje, nusirašiau ir senuosius, spaudos draudimo laikotarpio, 1865–1904 metų, Mosėdžio kapų lietuviškus paminklų užrašus. Tai buvo laikotarpis, kai lietuviškų knygų, laikraščių spausdinti buvo negalima, o kapų paminklų tekstai niekam nekliudė. (Žemaičių žemė, 1998, nr. 4, p. 17)

Va ėmė ir susisiejo, ir – kai pagalvoji – nusispjaut: buvo to pagrindo ar nebuvo.

(410) Paramaironiana: perkurai, priepaišai, šokiai

Žvelgiant Kalvarijų gatvės link,
2012-12-25; dabar (2013-01-08) toj vietoj:
„Atversk knygą: 3D ryškiausias efektas“

Prae scriptum. Ėmė ir susidarė man toks įspūdis: Czesławo Miłoszo metai (2012; bent jau Vilniuj ir bent jau sprendžiant pagal vad. lauko reklamą) truko metus ir dar kokius tris mėnesius, o Maironio metai (2013; ten pat pagal tą patį sprendžiant) – metus ir dar kokias dvi ar tris savaites. Ar Jūs šiom dienom Vilniuj dar matėt kokį užsilikusį Maironio atvaizdą ar jo eilėraštį? Aš – ne. (Jei klystu – prašyčiau patikslint.)

Isabella Vaz, „Maironis girdėjo, aš girdžiu“, 7 m.,
Bostono lituanistinė m-kla, meno mokytoja Rita Stuopienė
priepaišas iš čia; ten yra ir daugiau

Ko labiausiai buvo tikimasi/viliamasi/svajojama/pageidaujama praėjusiais metais? Kad naujai būtų pažvelgta į Maironį ir jo kūrybą (net —vg— mėgintas įpainiot šiton progresyvinėn akcijon).
Jei kas nors pervarytų Maironį Laisvės alėja taip aprėdytą, kad iš po sutanos matytųs [nubrizgę?] džinsų klešnių galai – va čia tai būtų jėga (jei gerai prisimenu, šio vaidinio[*] autorius – Ramūnas Čičelis, mėginęs Nemune perimt/užimt a.a. Valdo Kukulo vietą [savižvalgom vietoj apžvalgų]). Nieko tokio neišėjo. Ir negalėjo išeit, nes tai būt buvęs, tiesiai šviesiai sakant, Maironio prievartavimas tegalvojant apie galbūt prievartautojo patirsimą pirmeivystės malonumą.
Ėmiau ir paklausiau savęs: o va jei reiktų pasirinkt vieną pernykštę labiausiai įsiminusią maironinę publikaciją, ką atsakyčiau, t.y. pasirinkčiau? Ogi Artūro Valionio, praėjusiais metais išleidusio antrą savo eil. rink. Apytiksliai trys, „Maironio metams paminėti“ –  žaisminga, ir memas šmaikštus; sakysit: nerimta! – o kodėl turėtų būt rimta? kai pagalvoji, kuo rimčiau šnekama, tuo didesnė tikimybė, kad bus nusišnekėta.
Lygiai tokiais pat kriterijais vadovaudamasis iš vizualiųjų maironinių dalykų pasirinkau štai šitą (žr. dešinėj) priepaišą – man tai smagu į tokius žiūrėt.
Ir dar: gaila, kad taip ir neteko pamatyt, kaip Austėja Vilkaitytė šoka Maironį.
P.S. Kūrybines reakcijas į Maironį (fiksuodamas šio įrašo mintis) turėjau galvoj, ne tyrimus (Brigitos Speičytės studija tikrai gera)
[*] Simuliakrus lietuviškai vadint vaidiniais yra siūlęs Bronys Savukynas, pasitaręs su Algirdu J. Greimu; vaidinių kūryba – vaidinystė (abiejų kompetencijos vertos pasitikėjimo); žr. NŽ-A, 2006, nr. 1/2, p. 1. Arūno Sverdiolo siūlyta vadint pamėklėm.

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(67) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

Vietoj padėkos Ernestui Parulskiui, kurio Kasdienybės kunstkamera, bent man, pirmiausia tapo vertingiausiu patarimų rinkiniu.

Tai atsitiko, regis, užužvakar, o gal užvakar (bet argi tai svarbu?). Baigiau skaityt knygą. Ne E.P., jo įveikiau sekmadienį. Gintaro Grajausko Mažumynus. Gana skaitybos, nusprendžiau. Reikia duot pailsėt akiniams. Įsijungiau savo juodą/baltą televizorių (tikri filologai, jei vis dar žiūri televizorių, tiktai tokį turėtų žiūrėt – kaip ir labiau vertint juodas/baltas, o ne spalvotas fotografijas).
UEFA Čempionų lygos rungtynės: Olympiacos vs Girondins de Bordeaux. Pataikiau į pačią pradžią. Komentatorius kaip iš kalašnikovo tratina žaidėjų pavardes, jos, aišku, nieko man nesako, bet staiga išgirstu: Christianas Ledesma. Ir suvokiu, kad žiūrėsiu toliau, kad pagavo mane, nes žinau, kas yra Ledesma; nesvarbu, kad ne futbolininkas, o tik jo bendrapavardis.
Ledesmos katekizmas! Pirma žinoma lietuviška knyga, išleista Vilniuj. Išvertė Daukša. Išėjo pačioj XVI amžiaus pabaigoj (1595?).
Taip, dabar reikia rast ekrane savąjį įkvėpimo šaltinį. O komentatorius nebemini jo pavardės, nors tu ką. Teks griebtis dedukcijos. Dažniausiai minimi puolėjai, po jų – gynėjai, jei neminimas, greičiausiai – saugas, aikštelės vidury kažkur turėtų lakstyt. Bet tai tik spėjimas. Be to, tam vidury beveik visada tirščiausia. Užbėgdamas į priekį, ne, kitaip reikia sakyt: iš nuošalės (o, dar vienas vertas apmąstyt žodis) prisipažinsiu: per pirmą kėlinį taip ir neišsiaiškinau, kuris gi tas Ledesma. Bet tai nesvarbu. Ir be to turėjau ką veikt.
Ledesma, Ledesma... Tikrai atsimenu, kad SJ, t.y. jėzuitas buvo. Vardas? – J., regis, Jokūbas. Tautybė? – Tikrai ne graikas, kaip galėtų siūlyt „Olympiaco“ gerbėjai. Italas? Irgi ne, nors kažkas galvoj kribžda apie itališką Ledesmos katekizmo leidimą, nors gal čia tą katekizmą tyrinėjęs Guido Michelini kaltas? Bet Daukša tai vertė iš lenkiško.
Ledesma, Ledesma... Greičiausiai ispanas. „Greičiausiai“ netinka, turiu patikrint. Jackau, keltis teks... Bet negaliu kitaip. Privalau. Taip, Jokūbas Ledesma – ispanas. O Christianas? Ai, koks skirtumas... Nugara svarbiau (visai ją buvau užmiršęs).
Per pertrauką nugrimzdau į lyginamąją atmintotyrą. Vis dėlto ir spalvotaisiais laikais išliko principas, kad vienos komandos apranga turi būt į šviesumą, o kitos – į tamsumą. Apmąsčiau taip pat marškinėlių ir kelnaičių spalvinį santykį, neužmiršdamas dar vieno aspekto – įvairiausio dryžuotumo; užgėriau „Recoxa“ tabletę (juosmenį skausmai surakinę).
Antras kėlinys. Įsibėgėjęs dar pagalvojau apie vieną tinklaraštį, kur buvo užrašyta „Tavo, mano ir mūsų visų atmintys susitinka čia“ [dabar patikslinu – va čia], nes manasis Ledesma kažkodėl vis nieko įdomaus neveikė aikštelėj, komentatorius jo pavardės neminėjo. Bent kokią kortelę sumąstytų užsidirbt – gal net veidą pamatyčiau. Ne, toliau dirba nepastebimą darbą. Nepastebimą man, bet ne kitiems.
Antrojo kėlinio vidury vienintelį mane dominusį futbolininką „Olympiaco“ treneris pakeitė kitu. Ir tik tada sužinojau: pasirodo, žaidė vidurio saugo pozicijoj. Po galais! Toks apmąstymų šaltinis! Dvigubas. Būčiau prisiminęs Arūno Sverdiolo knygą Steigtis ir sauga, kurią teko redaguot. Iš ten išplaukianti tema: sauga futbole. Puolėjai stengiasi įmušt, gynėjai stengiasi atmušt, o saugai? Na, kažką pagal pavadinimą turėtų saugot; bet ne tik: jie ir steigia atakas! Saugai – atakų steigėjai! Sauga ir steigtis viename.
Ir visa tai liko neapmąstyta...
Teko pareikšt griežtą nuomonę dėl trenerio (aš dar išsiaiškinsiu ir jo pavardę!) sprendimo: išjungiau televizorių. Tada rezultatas buvo 0:1; toks, kaip vėliau išsiaiškinau, ir liko. Laimėjo „Girondins“ iš Bordeaux. Kad ir kaip moraliai rėmiau priešininkų vidurio saugą Ledesmą.
Dabar galvoju: tikriausiai dar toli gražu ne visą malonumą išsunkiau kad ir iš šių rungtynių. Užduotis: peržiūrėti UEFA Čempionų lygoj dalyvaujančių komandų žaidėjų sąrašus; atsirinkti komandas, kuriose žaidžia tie, kurių asmenvardžiai galėtų teikt filologinio peno.

P.S. Ir į transliacijas iš Vancouverio kartais paspoksau. Ypač patiko šuoliai nuo tramplino (tos visos niautynės dėl apkaustų nevertos dėmesio). Bet vienas dalykas netikęs: kaip nusprendžiama, kas laimėjo. Būtų mano valia, pirmąją vietą skirčiau tam, kuris ne toliausiai nušoka, o ilgiausiai skrieja, t.y. ilgiausiai išbūna ore. Gražiau, ir nieko negaliu padaryt.