Praeitą penktadienį išėjęs parūkyt ir norėdamas prisidegt cigaretę, paėmiau vieną iš kelių balkone besimėtančių degtukų dėžučių. Aišku, tą, kurioj tebuvo likęs vienas nulūžęs – prie pat sieros. Ir ranka nesiekė kitos dėžutės – turiu prisidegt su tokia liekana. Ir prisidegiau. Ar taupiau? Ne, mėgindamas ieškot atsakymo į tokį klausimą, iš to degtuko gali vežimą priskaldyt. Juokinga būtų, ir tiek. Ir kvaila. Ir klausimų kvailų būna, ne tik atsakymų. Ir nė kiek ne mažiau.Degtukai Moto Sport. Vienas iš prisiminimų fragmentų, susijusių su Biržais, – būtent motokrosas. Nežinau, kuriuo numeriu pažymėčiau motokrosą, jei kas prašytų surašyt asociacijas, susijusias su Biržais. Gal trečiu–penktu? Panašioj vietoj šitas žodis atsidurtų ir asociacijų su latviais sąraše. Juokinga: mėgdavau fotografuot tas varžybas. Kur dabar tos nuotraukos?
Kas atsitiktų, jei imtumėm atsakinėt į visus klausimus? Vengiu būt klausinėjamas. Gana pasiklausinėjimo. Bet vieno paklausinėjimo vis dėlto neišvengiau. Apie Biržus. Kai Alis Balbierius praeitąmet po Poezijos pavasario atsiuntė klausimus (ko tik žmogus neprižadi padarysiąs!), supratau: įkliuvau. Mėginau tapt nepasiekiamas. Atrodė, pavyko. Bet po Poetinio Druskininkų rudens vėl įkliuvau, ir supratau: šįkart nepavyks išsisukt. Tuolab kad tapau „kraštiečiu“, su kuriuo bus susitinkama Biržų viešojoj bibliotekoj. Klausimai–atsakymai buvo išspausdinti 2009-10-20 laikrašty Šiaurės rytai, o kas juokingiausia – perspausdinti ir tekstuos.lt. Suprantu, tai kvaila, bet kažkokia tuštybė siūlo įdėt tą neakivaizdinį pokalbį ir tinklaraštin. Kad galėčiau pribaigt prasidėjusią asociacijų grandinę? Tebūnie toks atsakymas, nors galėtų būt ir kitoks – negailestingesnis.
Alis Balbierius: Paskutinįsyk tave gimtinėje, t.y. Biržuose, mačiau pernai lapkričio mėnesį, per mudviejų (ir gyvojo klasiko Juozo Apučio) literatūros mokytojos Janinos Pilėnienės išties šviesų jubiliejų. Ar dažnai atvažiuoji ir kas tave dar riša su miesteliu, su gimimo vieta, kurios pakeisti neįmanoma, nesvarbu, kur paskui gyventum ar klajotum?
Tai buvo priešpaskutinis kartas; paskutinįkart buvau šią vasarą, per atostogas, keletui dienų: pakasiau bulvių, išskyniau žalius pomidorus iš šiltnamio, papjoviau žolės triušiams – ir tiek. Padėjau tėvams, nors ir labai mažai.
Biržai man pirmiausia vieta, kur gyvena tėvai. Iš to, kas vadinama gimtine, telikęs vietovardis – Raudonpamūšio kaimas Pasvalio rajone, kur ir prabėgo pirmieji devyneri mano metai. Tada melioracija, ir teko nešdintis. Tėtis dirbo Biržų TSO (tarpkolūkinėj statybos organizacijoj) mūrininku, tad atsidūrėm ne gyvenvietėj, o Biržuos – tėvai pasistatė namą. Trečią klasę jau baigiau buvusioj 1-ojoj vidurinėj. Taigi skaičiuojant metus išeina, kad Biržuos gyvenau mažiau negu dešimtmetį. Baigęs vidurinę 1980-ais išvažiavau studijuot į Vilnių, ir jau va beveik 30 metų čia.
Kas sieja su Biržais? Be tėvų, jaunystės prisiminimai, to, kas visus ištinka tuolaik: pirmosios meilės, šiokių tokių supratimų apie gyvenimą ir pan.
Pagaliau būtent Biržuose pasirinkau, kurion pusėn ketinu sukt, – ačiū mokytojai Janinai Pilėnienei, kad pasukau literatūros pusėn, ir iki šiol nesigailiu, net nemėginau ieškot kito būdo save išreikšt ir, kas be ko, užsidirbt duonai.
A.B.: Kad esi kentauriškai suaugęs su literatūra, su kultūra, tai žino visi, kurie šiomis sritimis domisi. Ilgą laiką buvai suaugęs ir su radiju, su literatūros laidomis, kurių, prisipažinsiu, paklausyt vis „nebūdavo laiko“... Prieš keletą metų Tavo ir Lietuvos radijo keliai išsiskyrė, kaip kadaise išsiskyrė tavo ir „Baltų lankų“ leidyklos keliai. Tad ką dabar veiki, kur dirbi oficialiai ir ką darbuojies tiesiog kūrybiškai? Koks tavo dabarties veiklos, apskritai kultūros interesų „diapazonas“?
Nuo 1996 metų dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute redaktorium. Knygų redaktorium – tvarkau visokias monografijas, studijas, enciklopedijas. Toks oficialus darbas, nors tikrai nevadinčiau jo kokiu lažu. Kiek įmanoma geriau padaryt kokį nors darbą – juk malonumas. Ir visai netrukdo tai, kad interesų „diapazonas“ platus (va ir į paskutinį Tavo klausimą pakeliui atsakiau). Net atvirkščiai: redaktorius turi domėtis kuo plačiau, nes tenka redaguot pačias įvairiausias knygas, o ypač praverčia dirbant su enciklopedijom: reikia išmanyt ir visą literatūros bei kultūros istoriją, ir ne tik lietuvių, taip pat bibliografiją ir kt. O „darbavimasis tiesiog kūrybiškai“ – ką aš žinau... Tai irgi darbas: vien kūrybiškumo, kad ką nors padoriai padarytum, manau, negana. Reikia ir išmanymo. Kai pradėjau dirbt radijuj, ne tik kalbindavau rašytojus –išmokau naudotis įrašymo technika, sutvarkyt kompiuteryje garso takelį. Po to ši patirtis pravertė: va, Institutas leido Vlado Braziūno poezijos rinktinę su dviem kompaktinėmis plokštelėmis: įrašiau, parengiau. Dveji metai Poezijos pavasario almanachas išeina su kompaktine plokštele, kur atsirinkęs įrašau aštuonių poetų balsus – kaip jie skaito savo eilėraščius iš naujausių rinkinių. Jei dar reikia apie „diapazoną" – treti metai skaitau paskaitas Vilniaus dailės akademijoj. Bet kad jau atsakymas į gyrimąsi ima panėšėt – gal gana.
A.B. Per vieną Poezijos pavasarį, berods, Europos parke, rašančiųjų brolijos užspaustas į kampą sakei, kad nerašai (ar neberašai?) todėl, kad nebūsi nei Marčėnas, nei Parulskis... Ar neatrodo, kad Tu dar gali būt Gasiliūnas, nes kažkodėl daug kam atrodo, kad Tu rašai sau ir kažkaip slepi tuos tekstus net nuo savęs... Ir, jei tokie savikritiški būtų buvę Aidas Marčėnas ar Sigitas Parulskis, tai gal ir jų literatūroj nebūtų buvę? Taigi, rašai ar nerašai, Virgi Gasiliūnai?
Neberašau. Eilėraščių. (Nors gal reikėtų sukt uodegą, miglotai pašnekėt, kad liktų intriga? Beje, Parulskis, atrodo, irgi praktiškai neberašo poezijos.) Kokiais 1993-aisiais parašiau paskutinį, atmintinai nebeatsimenu, bet vadinos „Gražiausi eilėraščiai“: pirmąjį žodį užrašai (pvz., spalis), o visa kita laikui bėgant užsimiršta. Gerbiu tuos, kurie ryžtas užrašyt eilėraštį – jie turėtų jaust, kad šį tą užfiksuoja unikaliai. Mūsų išgyvenimai juk iš esmės archetipiški, o poezija atsiranda iš gebėjimo savitai išreikšt tai, ką pajunti, pamatai, išgirsti. Kita vertus, manau, kad mes vis dar pervertinam būtent literatūrinę saviraišką. Kiek Lietuvoj žmonių, save vadinančių poetais? Jei pereitumėm per visų sąjungų ir sambūrių sąrašus, manau, tikrai tūkstantį suskaičiuotumėm. O kokiais tiražais išeina poezijos, ir geros poezijos, knygos? Nemaža dalis 500, 800 egzempliorių. Aš mieliau linkęs save priskirt „mažumai“ – poezijos (ir ne tik) skaitytojams. Jų juk irgi reikia. Galiu nerašyt, tai ir nerašau, o savikritiškumas, manau, ne didžiausia blogybė.
A.B. Mūsų gimtas kraštas garsėja kaip literatų, rašytojų, taip pat jų gretose pasitaikančių ir tikrų klasikų, tiesa, jau išmirusių, „perykla“. Ką gali pasakyt apie, ko gero, pačią jauniausią – Aušrą Kaziliūnaitę, kuri kažkaip labai greitai ir organiškai pritapo prie elitinės literatūrinės brolijos?
Prisimenu, kaip prieš keletą metų, kai dar nebuvo jos pirmosios knygos, paprašiau Panevėžy Aušros, kad paskaitytų kelis savo eilėraščius „į mikrofoną“ (jai tai buvo pirmas kartas; aš rengiau „Literatūros akiračių“ laidą apie Panevėžio literatūrinę žiemą). Kaip jaudinos, kaip raminau: skaityk kaip sau, tai ir vertingiausia, kad nesistengi skaityt „kaip reikia“. Dabar ir jai tai tikriausiai atrodo juokinga, o tada – vargiai.
Man regis, visiškai tiksliai pasakei: „labai greitai ir organiškai“, vadinas, Lietuvos kultūros erdvė tapo (palygint su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį ir, aišku, seniau) homogeniškesnė, – oi, reikia kalbėt lietuviškai, ne sengraikiškai, – vienalytiškesnė, neturinti esminių skirtumų, tad ir įsiliet į ją paprasčiau. Tais senais laikais kas būdavo? Respublikiniai jaunųjų literatų konkursai. Tada ir susitikdavai tokius trenktus kaip pats (iki šiol prisimenu, kaip pirmąkart susitikau su Valdu Daškevičium iš Kėdainių, tris poezijos knygas išleidusiu, trečiąją šįmet). O dabar? Vien jau interneto svetainė rasyk.lt ko verta: viens du – ir tavo kūrinėlis pasiekiamas visiems, kurie domisi. Jie skaito, reaguoja, tu reaguoji į jų reakcijas, ir nereikia metus laukt.
Grįžtant prie Aušros Kaziliūnaitės, labai laukiu jos antrojo rinkinio. Ten bus postmokykliniai eilėraščiai – iš publikacijų periodikoj sprendžiant, visa galva stipresni, nei sudėtieji į pirmąjį. Kita vertus, iš esmės šnekant, jaučiu vis mažiau sentimentų „regioniškumui“ – matyt, sendamas „kosmopolitiškėju“, – Vladas Braziūnas išleido tarminį rinkinį „Saula prė laidos“, dalyvavau tą Lietuvių kalbos instituto leidinį pristatant Vilniaus knygų mugėj, ir pagalvojau tada: jei šnekam apie besileidžiančią saulę, galim ir tarmiškai, o jei apie poeziją – šnekėkim „lietuviškai“, nes kitaip – bus commedia del’arte žanras. Ta Lietuva tokia maža, kad pasakymas, pvz., Biržų krašto poetas, dabar jau skamba šiek tiek juokingai, bent man.
A.B. Kartą bohemos kavinėje, gal prieš kokį tuziną ar daugiau metų, prie grakščių stikliukų tada dar ne taip žinoma filosofė Jūratė Baranova paklausė – kaip, Aliau, Biržai – ar centre, prie kino teatro, kai išlipi iš Vilniaus autobuso, varnalėšos tebeauga? Tebeauga, atsakiau nustebęs, ir tada sužinojau, kad ji taip pat gimusi Biržuose. Kaip žinai, varnalėšų, kaip ir kino teatro, nebėra. Kaip tau atrodo – ar per tuos metus, kai jau negyveni Biržuose, čia kas nors ryškiau ir fundamentaliau pasikeitė, ar liko tų metafizinių varnalėšų lygmenyje?
Apie varnalėšas nieko negaliu pasakyt, nes visada išlipdavau (ir išlipu) pirmąkart autobusui stabtelėjus Muravankoj, tada Kudirkos gatve pro savo 1-ąją vidurinę Pastaunyko link – tėvai gyvena Beržų gatvėj, prie Reformatų kapinių, nors dabar ten laidojami ir katalikai.
Kas pasikeitė? Nebeliko pilies griuvėsių, kurie turėjo savo žavesio. Anksčiau visada su malonumu užsukdavau į knygyną, o dabar nebelabai noris. Kad ir kaip būtų, ta kaimynystė su vinimis nelabai simpatiška. Kas nepasikeitė? Manau, tai, kad visi apie visus viską žino, tiksliau sakant, mano žinantys. Ir visada, prieš ką nors darant, pagalvojama: ką kiti pamanys. Ir nei metafizika, nei varnalėšos čia niekuo dėtos: tam tikro dydžio bendruomenėj veikia savi dėsniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą