(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-06-11

(625) Tarp kitko: Salys Šemerys prisimena Vytautą Bičiūną + išnaša apie Kostą Ostrauską

Papildęs dar vienu tikslinamuoju komentaru įrašą apie nelemtąjį Entrée!, vėl paskaitinėjau Salio Šemerio atsiminimus Žmonės mano gyvenime (1997).

Šįmet VDA buvo ginamas bakalauro darbas apie Vytautą Bičiūną (1893–1942; sušaudytas Sverdlovske). Kadangi menotyra, suprantama: kaip dailininką ir meno kritiką (manau, sėkmingai apgintas).
O B-nas dar ir dramaturgas, dar ir teatralas, dar ir literatūros kritikas, dar ir žurnalistas, o dar ir politikas etc. Mano suvokimu, jis – pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros lauko paraštės daugiadarbis personažas, kurio visą veiklą galėtų aprėpt literatūrologas+menotyrininkas+teatrologas+politologas.

Saliamonas Šmerauskas praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoj rašydamas atsiminimus (visas pluoštas datuotas 1970) užfiksavo tokį Bičiūno žodinį portretą: tai buvęs elegantiškai apsirengęs ir tobulai nusiskutęs malonaus būdo vyras; vidutinio ūgio, apskrito putlaus veido; kalbėjęs aksominiu baritonu, mandagiai, nieko neužgauliodamas ir nesididžiuodamas; gyvenęs Aleksote su labai gražia žmona. Toliau:
V. Bičiūnas domėjosi teatru ir bendradarbiavo „Vilkolakio“ repertuare. Jis buvo sukūręs pjesę „Varnalėšos“, kurios fabulą sudarė mano „Himno Mergelei“ komentavimas. (p. 17)
„Himno“ tiesioginį poveikį jau esu užfiksavęs; o dar buvo parašyta ir pjesė, tą eilėraštį komentuojanti?!
(Prabėgo nemažai laiko[*], kol perskaičiau tą B-no opusą.)
Pasirodo, tai yra komedija: Varnalėšos: 3 veiksmų piršlybos; pastatyta 1924-ais „Vilkolakyje“ (rež. Antanas Sutkus) ir 1928-ais „Vyties“ teatre (rež. B-nas); išsp.1931.
Kuo ten dėtas Šemerio tekstas? – Ogi jojo „Himnas“ tepanaudotas kaip [pseudo]laiškas senmergei ilgaliežuvei Katrei (kurią vaidindavo vyrai – 1924-ais Kazys Juršys, 1928-ais Stasys Petraitis) sužavėti/suvylioti („už vargamistrą Simparijoną pasirašė Šemerių Salys“, p. 34) – susižavėdavo! – Epizodas, ir tiek; ir jokios fabulos.
Kita atsiminimų pastraipa:
V. Bičiūnas buvo vienintelis kritikas, kuris atkreipė dėmesį į mano draminį kūrinį antrašte „Mirties mirtis“, kuri buvo atspausdinta „Keturių Vėjų“ pirmajame numeryje. Straipsnyje „Keturi Vėjai“, kuris buvo atspausdintas 1924 metų žurnale „Gairės“ Nr. 1 gana objektingai atsiliepė apie tą kūrinį. Tai buvo vienas iš padoresnių straipsnių apie mano kūrybą. Tame straipsnyje V. Bičiūnas pareiškė komplimentų mano kūrybai ir mano „Mirties mirtį“ sulygino su Leonido Andriejevo pjesėmis. (p. 17–18)
Nebesinorėjo ieškot to straipsnio, bet: perskaičiau. Išties Kazio Puidos redaguotų Gairių nurodytam numery yra Bičiūno recenzija apie Keturis vėjus;  p. 72–74 – apie Salio Šemerio ten išspausdintą Mirties mirtį svarstoma. Atsiliepiama gan palankiai: „Šis veikalas yra perdėm alegorija, bet alegorija ryški ir subtelinga. Nieko nėra nedasakyta. Visa vadinama savais vardais.“ Toliau teigiamybių ieškant: pagiriama dalis S.Š. neologizmų, kurie rodą „ir vaizdinę nuovoką, ir loginį autoriaus nuosakumą“.
O kaip su Leonidu Andrejevu? – Prastai (minimas, bet apie „sulyginimą“ nėra nė užuominos):
Imant gi iš esmės pačią Šemerio prozos temą, prisimena senelio-šykštuolio žodžiai iš L. Andrejevo dramos „Ne ubij“ . Jisai sako:
– Tu gąsdini mane mirtimi, o aš nebijau.
Nebaisi Šemerio „Mirties Mirtis“, nors jis sukviečia pagalbon visą jam prieinamą butaforiją [...]. (p. 73)
— Bet tai visiškai nereiškia, kad ėmiau skeptiškiau žvelgt į šio žmogaus prisiminimus. Tiesiog dar kartą pa[si]tvirtino: t.y. ars memorativa; atminties, bet: menas; perkuriame tai, kas buvo, taip, kaip „turėjo būt“. Viskas tvarkoj. Atsiminimai – atminties meniniai kūriniai –  fiction, o ne non fiction, ne dokumentinis žanras.
____________________________________________________________________

[*] Taip jau susiklostė, kad (kaip kultūrinis nekrofilas) tapau Kosto Ostrausko (1926–2012) pirmosios pomirtinės knygos redaktorium (pirmosios, bet, tikiuos, ne paskutinės pomirtinės knygos; K.O. laiškų rinkinys būtų tikras atgaivos šaltinis; ne redagavimą turiu galvoj). — Ir vis dar iš galvos nedingstantis klausimas: tai reikėjo ar nereikėjo komentuot  K.O. tekstus, pvz., finalinį antrojo dramų rinkinio (Paskutinis kvartetas; siuntinys – envoi – archyvan) kūrinį:

Envoi

Ich kokettiere mit dem Tod... –
nors ir nederėtų.
------------------
Komm du, du letzter, den ich anerkenne, –
kai jau nėra kitos išeities.
------------------------
Death, a necessary end. –
Turbūt, – negi taip ir tąsysies per omnia saecula saeculorum.
---------------------------------------------------------
O vis dėlto koks nuostabus nuotykis žmogaus gyvenimas!
(p. 279)
K.O. manė, kad skaitytojai patys pajėgūs suprast arba, jei nori, išsiaiškint. Parengėja manė kitaip.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)