Bet dėl vieno dalyko, manau, verta užfiksuot pastabą. Skyriuj, kuriame prisimenamas „Vagos“ išleistas Kalbos ženklas (1972):
[Ellen Hinsey:] Anksčiau su slapyvardžiu buvote išleidęs savilaidos knygelių – Pontos Axenos (1958), Maskvos eilėraščiai (1962)...Pala pala, pirmoji neoficialiai išleista poezijos knyga? — Tarsi nebūt buvusios partizanų dainų ir eilėraščių tritomės antologijos Kovos keliu žengiant (1948–1949, tiražas skaičiuojamas dešimtimis, 1950-ais išėjo 2-as papildytas leidimas; beje, abiejuose leidimuose buvo ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“; jei reikia išsamiau, žr. Leono Gudaičio Pastabas knygoj Kovos keliu žengiant, 1991, p. 276–288); 1952-ais atskirais leidiniais pasirodė Broniaus Krivicko eilėraščiai Už didžią tiesą ir satyros Po Stalino saule; irgi 1952-ais išleistas partizanų poezijos ir prozos rinkinys Mes nemirę...; Intoj sudarytos rankraštinės tremtinių poezijos antologijos Veidu į Tėvynę (1954), Benamiai (1955), Saulėtekio link (1956; jei reikia išsamiau, žr. to paties Leono Gudaičio Pastabas ir paaiškinimus knygoj Benamiai, 1989, p. 293–296). Čia tik tai, kas bemat atėjo galvon. Literatūrinė savilaida Lietuvoj prasidėjo tikrai ne 1958-ais.
[Tomas Venclova:] Pontos Axenos buvo plonas dešimties ar dvylikos eilėraščių sąsiuvinis, išspausdintas „Eglutės“, mano jau minėtos namų leidyklėlės, kurios spiritus movens buvo Nataša Trauberg. Dar aiškiai prisimenu tos knygelės geltoną viršelį, minkštą popierių ir blankų mašinraštį. Dabar manyčiau, kad reikėjo pavadinti Axenos Pontos, nes graikų kalba tokia žodžių tvarka įprastesnė. Kiek atsimenu, pasirašiau pusiau slapyvardžiu Andrius Račkauskas (Andrius – mano antrasis vardas, o Račkauskas – motinos pusės pavardė). Buvo išspausdinti keturi ar penki egzemplioriai, iš jų vieną ar du netrukus konfiskavo KGB. Nežinau, ar bent vienas išliko, — gal yra Prano Morkaus archyve. Šis leidinys irgi buvo „pirmasis“ – tai yra, pirmoji sovietinėje Lietuvoje neoficialiai išleista poezijos knyga (kaip sakiau, lietuviška savilaida egzistavo, bet daugiausia tai buvo politinės brošiūros ir proklamacijos). Kai kurie žmonės Pontos Axenos perskaitė ir net persirašė, pavyzdžiui, Judita Vaičiūnaitė ir Bronė Katinienė, buvusi mano mokytoja. Vis dėlto knygelė neišėjo už siauro rato ribų. (p. 266)
— Ir dar; tai greičiau vadintina digresija. Citata:
[Ellen Hinsey:] Be literatūrinės savilaidos, buvo slapta publikuojami ir kiti žanrai...Na argi įmanoma atsispirt pagundai ir nepasiaiškint, kas tai per tekstas? — Ukrainiečio Valentino Morozo 1967-ais Mordovijos lagery kalint parašytas ir Ukrainos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams adresuotas Репортаж из заповедника имени Берия; pradžia:
[Tomas Venclova:] Taip, buvo ir kitokios rusiškos savilaidos – filosofinės bei politinės žurnalistikos. [...] Nataša Gorbanevskaja mums parūpino net to meto atsiminimus iš sovietinio lagerio, pavadintus Reportažas iš L.P. Berijos rezervato. Beje, pradžioje ten pasakojama apie kalinį lietuvį, mane tai ypač sudomino. (p. 230)
Погоня кончилась. Беглец вышел из кустов: «Сдаюсь, не стреляйте! Оружия не имею!». Преследователь подошел почти вплотную, деловито оттянув затвор автомата и одну за другой всадил три пули в живую мишень. Раздались еще выстрелы: это два других беглеца, которые тоже сдались, были расстреляны. Тела вынесли на шоссе. Овчарки лизали кровь. Как всегда, жертвы были привезены и брошены у ворот лагеря, на страх другим. И вдруг трупы зашевелились: двое были живые. А стрелять уже невозможно: вокруг люди.Korektūros klaida pavardėj, t.b. Algirdas Petrusevičius.
Это не начало детективного романа. Это не история о беглецах из Бухенвальда или с Колымы. Это случилось в сентябре 1956 г., уже после того, как XX съезд осудил культ личности, а критика сталинских преступлений шла полным ходом. Все написанное здесь может подтвердить Альгирдас Петрисявичус, который находится в лагере № 11 в Мордовии. Такие случаи были будничным явлением. (citata iš Samizdato antologijos)
Nuo šitos citatos mintis stryktelėjo šonan: TomV prisiminimų knygoj nė karto nepaminėta Dalia Grinkevičiūtė. O juk bendravo su Jelena Bonner, Sacharovu, kitais rusų disidentais, irgi reikalavo leist išvykti iš Sovietų Sąjungos; jos atsiminimų apie tremtį prie Laptevų jūros antrasis, trumpasis variantas, parašytas apie 1974-us, pirmiausia buvo išspausdintas rusų savilaidoj, rinkinyje Память (kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius, YMCA-Press, 1979, p. 555–566): „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“ su kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimuoju žodžiu (p. 566–567; išsamiai apie šį tęstinį leidinį čia). — Tokia nerimta minties nuotrupa pabaigoj: jei renkant Lietuvos Helsinkio grupės signatarus TomV iš Šiaulių, kur sutarė su Ona Lukauskaite, būt pavažiavęs ir iki Laukuvos, DalG, neabejoju, būtų irgi pasakiusi: „Taip, sutinku.“
T. V. knygutė tikrai nėra pirma neoficiali poezijos knyga Lietuvoje. Bet ar partizanų leidiniai vadintini savilaida - jau klausimas. Jie leisti ir platinti visai kitokiomis sąlygomis, nei tradiciškai suvokiama (iš rusų perimta samprata) savilaida. Tas pats galioja ir nacių okupacijos laikotarpio pogrindžio spaudai. Jų tiražai neretai didesni, dauginti kitokiomis priemonėmis, kitaip platinti, o ir funkcija neretai kitokia. Tradicinė savilaida - "pats rašau, pats dauginu, pats platinu, pats ir atsėdžiu" šiuo atveju netinka. Kad ir kaip bevadinant, tie skirtumai lieka ir grynai inteligentiška, sau ir saviesiems leidžiama "Eglutės" produkcija gali būti laikoma tokios rūšies leidybos pradininke. Tiesa, lieka klausimas dėl religinės savilaidos - juk galėjo būti leidžiami religiniai tekstai, taip pat ir poezija - pernelyg mažai dar konkretesnių religinės savilaidos iki LKBK tyrinėjimų.
AtsakytiPanaikintiO Grinkevičiūtės nepaminėjimas iliustruoja pogrindinio, "tinklinio" bendravimo fragmentišką pobūdį, kai net vienas kitą pažinoję žmonės galėjo nežinoti apie vienas kito veiklą pogrindyje. O čia tik bendri pažįstami.
Dėl savilaidos. Manau, nėra jokios prasmės vis dėlto siauresnę samizdato reikšmę primest lietuviškam žodžiui ir reiškiniui: tai, kas būdavo sovietmečiu leidžiama be valdžios „aprobatos“, vadintina savilaida. Ir kodėl, tarkim, partizanų atveju netinka „pats rašau, pats dauginu, pats platinu, pats ir atsėdžiu“? Patys arba rėmėjai rašė, patys daugino, patys ar rėmėjai platino, o kad netekdavo kartais atsėdėt – būdavo nukaunami, ar tai jau atskiras atvejis? Galima, aišku, visokių terminų prisigalvot, tarkim, pogrindžio spauda nacių/savietų okupacijos laiku, bet tada kaip vadint Putino Rūsčias dienas, plitusias mašinraščiais, ar Intos tremtinių antologijas, plitusias rankraštiniais nuorašais, už kuriuos būdavo ir atsėdima? — Nežinau, gal klystu, bet ar reikia kurt terminologinę painiavą? Juk esminis dalykas: ar leidinys perėjęs cenzūrą, ar nepaliestas cenzūros.
PanaikintiDėl Grinkevičiūtės – tai tiesiog pasvarstymas, užfiksavau atėjusią galvon mintį, ir tiek.
Na, savilaida kaip tik ir vertinys iš samizdato (buvo gi norinčių dėl to ir pačio savilaidos termino nevartoti). Partizanai, manau, tokio termino neturėjo, o ir Rusijoje dar nelabai paplitęs buvo, kaip ir pats reiškinys (nors tai šiuo atveju nesvarbu). Man tiesiog partizanų spaudos užtenka.
PanaikintiO dėl ko kyla abejonės - būtent dėl to, ar tai vienas reiškinys. Man savilaida yra tada, kai žmogus šiaip yra "normalus" tarybinis pilietis (turi oficialų darbą, gali rašyti ir cenzūruojamus tekstus viešumai) ir kartu kuria bei platina necenzūruotus tekstus. Pradedant bazės vedėju, baigiant žmogumi, kuris rašė oficiozinius tekstus vienam ministrui (tikras faktas). Tokie žmonės neretai (bet ne visada) dar užsiima ir kitokia antisovietine veikla. Šiaip ar taip, jie yra sovietinės visuomenės dalis. O partizanai jos dalimi nebuvo, jie kariavo. Ir čia jau tikrai galima kalbėti apie dvi Lietuvas. Ir kiekviena Lietuva turi po savo spaudą. Jei tremties publikacijose dar galima įžvelgti tęstinumo su partizanine spauda, tai vėlesnioji jau neturi jokių ryšių, o ir beveik dviejų dešimtmečių pertrūkis. Savilaia - aiškiai iš Rusijos disidentų perimtas veikimo būdas. "Eglutė" irgi iš Rusijos atėjo, kiek suprantu, nors man jinai labiau siejasi su dar kitu reiškiniu, nežinau net, kaip pavadinti, gal namine spauda (sau ir saviškiams). Gal kiek netinkamas pavyzdys (vienetiniai autografai), bet man kažkodėl išlindo Čiukokala: https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A7%D1%83%D0%BA%D0%BE%D0%BA%D0%BA%D0%B0%D0%BB%D0%B0 Bet tai jau, aišku, visiška smulkmena ir "Eglutės" leidyba visai telpa į savilaidą. Man labiau partizaninė netelpa.
Galima, aišku, viską vadinti savilaida, bet man atrodo, kad tokiu atveju nusitrina esminiai skirtumai ne tiek pačios spaudos, kiek leidėjų būklės. Na ir dar to paties termino vartojimas tarsi savaime teigia nenutrūkstančio pasipriešinimo sovietmečiu versiją, kai Sąjūdis iškyla iš partizanų. Man tokia versija atrodo pernelyg viską supaprastinanti ir labiau atspndinti propagandą.
Tiek daug pripyliau, nes savilaida vis tik mano mokslinio kelio pradžia - pirmas straipsnis apie ją :). Ir klausimas man įdomus bei svarbus atrodo, nors gal čia nuo pernelyg didelio įsigilinimo :). Dar administruoju tokį puslapį, kurio tikslas - paskelbti lietuvišką savilaidą: www.savilaida.lt Nors į jį visai mielai sudėčiau ir partizaninę spaudą, be tam reikėtų didžiulio darbo, vėlyvojo sovietmečio savilaidos dar daugybės trūksta.
Dėl savilaidos kaip reiškinio, jei galvoj kas prasmingesnio susidėlios, parašysiu vėliau, o iškart noriu reaguot dėl paties žodžio: rusų ir lietuvių kalbos turi daug panašių darybos modelių, ir nereiktų sakyt, kad tai vertiniai: tai ir savivoka/savimonė vertinys, iš самосознание; ir savigyra, iš самовосхвиление; savimeilė, iš самолюбие; savigyna, iš самооборона; etc.? Visiškai normalūs lietuviški žodžiai, jokie ne vertiniai. — Bet gal aš žiauriai klystu, Inga?
PanaikintiLabai įdomu būtų Jūsų nuomonę sužinoti, tai lauksiu :).
PanaikintiMan tai savilaida irgi normalus žodis, dargi gražus visai, bet gerai pamenu, kad buvo diskusija, jog nevertėtų vartoti, nes vertalas.
Pats darybos modelis (savi- + veiksmažodžio šaknis) vertinamas kaip lietuviškas ir viskas su juo gerai. Bet kadangi visi šie žodžiai abstraktūs, liaudies kalboj jų nebuvo, jų prireikė rašto kalbai, tai, aišku, visi jie jie yra pasidaryti. O ar tikrai mūsų pačių savarankiškai pasidaryti, ar rusų kalbos modelis čia mums „neatėjo į pagalbą“, tai dar klausimas. Epideminį plitimą visų tų saviplakų, saviniekų, savigalbų, savišaipų etc. kai kas iš kalbininkų yra kritikavę, be ne dėl darybos, o dėl mados, dėl pertekliškumo, balastiškumo ir pan.
PanaikintiSavilaida – neabejotinai atsirado prireikus lietuviškai įvardyti rus. самиздат, taigi yra vertinys, bet ne neigiama prasme.
Vertiniai nebūtinai yra netaisyklingi ar nevartotini žodžiai, jie tik pasidaryti kitos kalbos pavyzdžiu; tokių kalboj ir terminijoj yra daug.
Taip, dėl savilaidos nebesiginčysiu, vadinkim vertiniu, pagal самиздатą.
PanaikintiO, tarkim, savišalpa? 1904-ais buvo įkurta Vilniaus lietuvių savišalpos draugija (galva Antanas Vileišis). 1903-ais išėjo Petro Vileišio knygelė Savišelpistė, parengta pagal: Samuel Smiles, Self-Help. Tai savišalpa (patvarkyta savišelpystė) – vertinys iš anglų? Kodėl vis reikia sąsajos su kita kalba? O kodėl nevadint: atitikmuo ar kaip nors panašiai?
Nu nereikia taip demonizuoti to „vertinio“. Atitikmuo: house – namas, sky – dangus ir t.t. O jei skoliniesi sąvoką ir pasinaudoji jos „padarymu“ kitoje kalboje, tai tiesiog išsiverti ją ir tiek.
PanaikintiSutinku, per daug įsijaučiau. Bet vis tiek: o išsiverti ir randi ar sukuri atitikmenį negalėtų būt vartojami sinonimiškai? :)
PanaikintiDirvininkai?
AtsakytiPanaikintiIr kalbama būtent apie „Žemės“ antologijos poetus? Ar gali būti, kad Jonušys nebūtų girdėjęs jų vadinant žemininkais?
Sunku patikėti...
Ne, ne tuos, kurių eilėraščiai skelbti Žemės antologijoj, TomV turi omeny, – Marcelijų Martinaitį ir kt., kurie pagal pasaulėvoką vis dėlto giminės su „tikraisiais“ žemininkais. Spėčiau, Laimis ir išrado tuos dirvininkus, norėdamas vertime atskirt nuo žemininkų. Bet žodžio žemininkas reikšmė jau prasiplėtusi: ne tik antologijos dalyviai, bet ir tam tikros kartos poetai; ir kodėl tik egzodo? Juk ir Lietuvoj kūrusiems tos pačios vertybės buvo svarbios; Albinas Bernotas, mano supratimu, tikrų tikriausias žemininkas. Dirvininkai mane iškart kreipia prie rusų počvennikų, o ne prie lietuvių žemininkų. Todėl ir užfiksavau abejojantis tokiu vertėjo sprendimu.
Panaikinti„Dirvininkus“ sugalvojau ne aš – TV jau anksčiau buvo vartojęs. Taip truputį ironiškai apibūdino poetus, prisirišusius prie kaimo, gamtos.
PanaikintiNebuvau atminty užfiksavęs, kad TV tokį įvardą vartojo; abejonė dėl jo tikslumo išlieka.
PanaikintiVenclovų namai-muziejus įsidėjo į fb
AtsakytiPanaikintiLabai ačiū, kad skleidžiat.
PanaikintiO kaip Jums penkiasdešimtiniai, šešiasdešimtiniai metai?
AtsakytiPanaikintiMan atrodo, viskas gerai; tokiam dešimtmečių nusakymo būdui yra pritaręs ir a.a. Bronys Savukynas; ir pats šičia kartais taip nurodau dešimtmetį.
PanaikintiTaip jau sutapo, kad Elenos Hinsej pašnekesius su Tomu Venclova „Nelyginant šiaurė magnetą“ pradėjau skaityti praėjus lygiai 62 metams nuo tos dienos, kai T. Venclova 1956 metų lapkričio 2 dieną pasyviai sudalyvavo Vilniuje Rasų kapinėse paminėtose Vėlinėse, bet už ką, žinant to meto aplinkybes, grėsmingai nubaustas: jam, kaip komjaunuoliui, buvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašymu į asmens bylą. Dar po 2 dienų, tai yra lapkričio 4 (kaip tik tą dieną prieš 62 metus generolo Ivano Konevo vadovaujamos okupacinės sovietinių rusų divizijos ėmė šturmuoti sukilusios Vengrijos sostinę Budapeštą), beskaitydamas minėtą knygą, priėjau tą jos vietą, kur T. Venclova pasakoja, kaip Vengrijos revoliucijos numalšinimas lėmė svarbiausią jo gyvenimo lūžį ir tapo „ūmaus nubudimo diena“, lyg „dzenbudizmo satoriu – nušvitimo žybsniu“, tai yra, kaip jis iš stalinisto ūmai virto normaliu, demokratinės civilizacijos išalkusiu žmogumi. Ir kaip paveiktas to lūžio ir tų – iš pradžių viltingų, o po keletos dienų – siaubingų – Vengrijos įvykių, parašė jau vertų, jo nuomone, paviešinimo 3 eilėraščių ciklą. (Beje, III ciklo eilėraštis, autoriaus apibūdintas kaip „tarsi rauda dėl kritusių vengrų“, buvo toks:
AtsakytiPanaikintiMes abu tik sekundę sugaišom
ir jau niekad negrįšim atgal –
į lapkričio lūžtantį braižą
ties rusva Dunojaus banga;
įskaitykim senovinį raštą,
kitą laiką palieskim delnais –
pasakyta: nuo Juodmario krašto,
ir atspėta: Karpatų kalnais.
Mums beliko erdvė ir agonija,
nebeįstengsim alsuot –
o, koks trumpas ruduo, kaip toli Antigonė,
mano sesuo.
Tuomet eilėraščio autorius buvo pradėjęs eiti dvidešimtuosius savo gyvenimo metus…).
Toje „Pašnekesių“ vietoje vengriškąjį ciklą T. Venclova komentuoja taip: „Šiandien tas ciklas man atrodo labai silpnas ( čia, man regis, arba kuklinamasi, arba klystama – P.V.), bet kartais publikuoju jį savo knygose kaip įvadinį tekstą. Šiaip ar taip, tai tų laikų dokumentas (iš lietuvių poetų tik išeivis Henrikas Nagys rašė apie Vengrijos revoliuciją).“
Skliaustelinę, gana kategorišką šios frazės dalį ir norėtųsi pakoreguoti.
Po literatūros mokslininko Vytauto Vanago (1930–2017) mirties paaiškėjo, kad jis buvo ir poetas, visą savo sąmoningą gyvenimą rašęs „į dėžutę“. V.Vanagą įvardiju poetu, nes „poetas“ nėra profesija, nėra amatas (nors kai kas įsigudrina tapti poezijos amatininkais – neblogai skamba, ar ne?), nėra tas žodis, kuris tiktų savo paties polinkių, gabumų ar talento apibūdinimui. Mano supratimu, eiliuojantį ar poetinę sielą turintį asmenį taip pavadinti gali tik kitas žmogus.
Taigi, praėjus lygiai lygiai metams po Vengrijos sukilimo sutriuškinimo – 1957 m. lapkričio 10 d. – Vytautas Vanagas parašo eilėraštį „Vengrams“:
Prieš jus savo galvą lenkiu,
Madjarai, draugai tolimieji,
Jūsų kraujas ne veltui – tikiu –
Budapešto granitą apliejo.
Pamintiems po tirono pėda
Jūs sustiprinot pergalės mintį.
Tenemano, kad mus visada
jie galės kraujuje paskandinti.
(Šių pranašiškų žodžių autorius tuomet turėjo 27 metus. Pirmą kartą eilėraštis publikuotas „Prie Nemunėlio“ žurnalo 2017 metų 2 (39) numeryje).
Ir dar: puse ausies esu girdėjęs, kad eilėraštį vengrų sukilimo tema buvo parašiusi ir Judita Vaičiūnaitė. Tik neteko jo spausdinto regėti. Gal kas kitas yra matęs ir skaitęs?..
Ačiū, Pranai, už tokį platų komentarą.
PanaikintiBaigus skaityt dingtelėjo: o kas būtų, jei: žmogus imas kokios temos – ir visut viską pasako? Taigi siaubas! Nes kitiem kas belieka? Nei papildysi, nei kokį kitą niuansą įžvelgi; eit šunų lodyt belieka. Bet ir vėl bėdos – eini pro šunį, o tas išdresuotas, nepuola lot, nes išdresuotas, kultūringas.
O dėl Vaičiūnaitės, jei kur pastebėsiu tokį eilėraštį paskelbtą – būtinai ir čia, įrašo komentaruos, nurodysiu.
Penktadienį (XI 29) Vilniaus centrinėj bibliotekoj per Lietuvos ir Čekijos draugijos renginį šį tą kalbėjau apie kalbininko Vytenio Grabausko (1934–2016) eilėraščius. Kodėl šį draugija jį prisiminė? Grabausko 1968-ais parašytas eilėraštis „Rekviem Prahos pavasariui“ buvo įdėtas kaip motto į Algio Mikšos parengtą knygą Lauk, okupantai!: sovietinė karinė invazija į Čekoslovakiją 1968 metais lietuvių dalyvių akimis (1999); daugiau čekiškos tematikos jo eilėraščių ir atsiminimų apie Mordovijos lagerius, kur papuolė 1951-ais 16-metis, paskelbta nuo 2002-ų leidžiamame istorijos, kultūros ir politikos žurnale Lietuva ir Čekija; naujausiam numery, 28/29-am, yra redaktoriaus ir leidėjo Algio Mikšos rašinys apie aa. Grabauską, tai Mikša ir sugalvojo, kad gasiliūnas per žurnalo pristatymą ką nors pasakytų apie keturis jo eilėraščių rinkinius. Ką ten šnekėjau, nesvarbu; šiame komentare svarbu užfiksuot, kad 1956-ais, tarnaudamas sovietinėj armijoj, maždaug 22-ejų Vytenis Grabauskas parašė eilėraštį „Vargo bičiuliams“ (Žalioji atminties rūta, 1993, p. 25):
AtsakytiPanaikintiVengrija kruviną sapną sapnuoja.
Kruviną čardašą šoka tauta.
Plukdo į Juodmares žydras Dunojus
Skausmo pritvinkusias kraujo putas.
Kilę išvyt neprašytąjį svečią
Ir amžinai jam užtrenkti duris,
Kurgi jūs, Vude, Kovačiau, Keče...,
Lagerio džiunglių bičiuliai geri?
Gerklę man graužia... trūksta man žodžių...
Rodos, kartu barikadą renčiu...
Kvapą užuodžiu dūmų ir suodžių –
Baigiančių smilkt jūsų laisvės vilčių.
Pančiais suraišiota Vengrija guli.
Net ir laisvajam pasauliui graudu!
Nieko jums, mano senieji bičiuliai,
Padėt negaliu, tik galiu atsidust.