(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-09-28

(1205) Tarp kitko: menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio

uo ko pradėt – aišku: nuo Viktoro Aleknos SN gyvenimo ir kūrybos metraščio, kas ten užfiksuota. — 1945 VI 22 SN sužinojusi, kad ruošiamasi ją skraidinti į Maskvą („Iš Maskvos aš gyva jau negrįšiu“, – pasakiusi ją kasdien lankiusiai draugei Jadvygai Laurinavičiūtei). Laurinavičiūtei išėjus, „SN per ligoninės seseris pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad atvestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažinties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad SN pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti.“ (Kodėl Alekna neįvardija, kas ta patikima moteris? Matyt, ji norėjo likti neįvardinta, tokią sąlygą iškėlė, kitaip nieko nepasakosianti.) — VI 23 ir 24 kun. Gustas mėginęs susitikt akis į akį su poete, bet trukdę lankytojai. — VI 25 vakare, išėjus nuolatinei lankytojai Laurinavičiūtei, „atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms’.“ — Kitoj suskliaustoj pastraipoj Alekna pamini, kad kun. Gustas greitai buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius; miręs 1958-ais. „Tad šio sąsiuvinio likimas nežinomas.“ (kn. 2, p. 695–696)
Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo.“ (p. 204), savo svarstymus apie tą sąsiuvinį yra apibendrinusi 2016-ais išėjusioj Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai. Žmogus, manau, daugiausia apie tai galvojęs. Gabaliokas iš tos knygos (p. 150–155; gnaibyt, trumpint nekilo ranka – kad minties siūlas liktų neįkirptas; išnašas iš knygos pabaigos perkėliau į laužtinius skliaustus prie citatų ir pažalinau):
Dar – lemties siūlų galai
Kodėl mirtinai sergančios S. Nėries paskutinių eilėraščių likimas buvo ir liko toks gyvybiškai svarbus? Ar tas sąsiuvinis su eilėraščiais tikrai buvo? Koks jo likimas? Yra dar vienas mįslingas sąsiuvinis iš 1945 metų vasario vidurio (tada Salomėja jau kalbėjo apie mirtį), kuriame įrašyti dramatiško kreipinio žodžiai: „Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandien į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos <...>.“ Tekstas skelbtas jau 1957 metų S. Nėries tritomyje, ypatingame, daug ką iš Salomėjos tarsi paslepiančiame (sudarytoja Taida Devėnaitė, saugumo persekiota ir gyvenimą tragiškai baigusi lituanistė, dirbusi „Vagos“ leidykloje, redaktorius – Alfonsas Maldonis). Tai galėjo būti paskutinis sąsiuvinis, jame nieko daugiau neįrašyta. Bet į ligoninę galėjo pasiimti ir kitą – likusiam laikui. Birželio 25 dieną, prieš išvežant poetę į Kremliaus ligoninę, buvo sprendžiamas jo likimas.
     Kad tas sąsiuvinis buvo, neabejojo Viktoras Alekna, daugiausia poetės kelių išvaikščiojęs. Neabejoju ir aš. Dėl to, kad ir ligoninėje Salomėja negalėjo sąsiuvinio neturėti, negalėjo, kol dar pajėgė, nerašyti, kalbi buvo jos siela, kalbi ir iš džiaugsmo, ir iš sielvartų, kurių vis kaupėsi, didėjant, aštrėjant ir kaltės jausmui. Neturėjo kitos išeities – tik tyliai, slapta rašyti, kol pajėgė. Tad turėjo būti tas sąsiuvinis. Ir nežinomas jis veikia lyg koks Salomėjos likimo katalizatorius. Veikia ir kitus tekstus, ypač tuos, kurie sudaro rinkinį „Prie didelio kelio“, ir paskutinius žinomus eilėraščius. Žmonės, kurie buvo įtraukti į paskutinį S. Nėries saugos ratą – ne visi ir žinomi. Tikėtina, kad pirmas lemties veikėjas yra kunigas Juozas Gustas (1906–1958), beveik Salomėjos vienmetis, jis išklausė poetės išpažinties ir tikriausiai sąsiuvinį paėmė.
     Išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimas, prasidėjęs iš toliau: „Salomėja visad mano širdy. Man ji viena didžiausių poetų. Kai įsikalbame su Liūne Sutema (dažniausiai telefonu, beveik kas savaitę) apie Lietuvos ir išeivijos literatūrą, dažnai viena kitai deklamuojame eilėraščius, ypač Salomėjos Nėries. Nuo jaunystės aš jų daugelį moku atmintinai <...>. Prisimenu, Vokietijoj, Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas M[ykolas] Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ [Poezijos kryžkelės. Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, sud. R. Pakalniškis, Vilnius, 1994, p. 143] Kalbama apie rankraštį – galbūt tai „Prie didelio kelio“ eilėraščiai. Nebūtinai sąsiuvinis.
     Dar yra pasirodę šiokių tokių žinelių. 2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją – ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti? Apie Ligiją Tautkuvienę (atrodo, kad mergautinė pavardė Gecevičiūtė) reikėtų rasti žinių, galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau.
     Kaip visa tai galėjo atsitikti? Kunigas J. Gustas, 1946 metais suimtas, po poros metų išvežtas į lagerį Krasnojarske. 1958 metais ten mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Salomėjos sąsiuvinį kam nors perduoti turėjo nedaug laiko. Įtikinama naujai pasirodanti dar vieno kunigo – Konstantino Ambraso (1922–1985) – figūra. Filologiškos prigimties kunigas, kaip ir jo keliolika metų jaunesnis brolis Kazimieras – lituanistas, vertimo teorijos specialistas, slapta įšventintas kunigu, tam žingsniui pasiryžęs po staigios vyresnio brolio mirties. Konstantinas Ambrasas įšventintas 1945 metais; gali būti, kad jis ir kunigas J. Gustas galėjo susitikti dar Kaune po Salomėjos mirties ar dar ir prieš ją. K. Ambrasas buvo paskirtas į Vilkaviškį, klebonas, dekanas, įtakingas dvasiškis, Kunigų tarybos narys, Konsultorių kolegijos narys, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, ją rėmė. Bet tai – jau vėlesnis laikas. Vilkaviškyje jis galėjo sutikti ir S. Nėries giminių, galėjo žinoti ir jos artimiausių giminių, pasitraukusių iš Lietuvos, adresą. Arba pasinaudoti tarpininkais, kai jau susirašinėjimo, ypač giminių, neinančių jokių svarbių pareigų, kontrolė nebebuvo tokia griežta. Tikėtina, kad K. Ambrasas galėjo rasti kokių galimybių (įskaitant ir kelius, kuriais pasaulį vėliau pasiekdavo ir „Kronika“) Salomėjos sąsiuviniui iš Lietuvos išvežti ar išsiųsti. Kad ir iš kurio nors Rusijos miesto. Tai galėjo atsitikti ir vėliau, netgi po 1960 metų. Pats nesilankė Amerikoje, bet buvo Paryžiuje, Eucharistiniame kongrese.
     Už pernelyg aktyvią veiklą, gal ir už ryšius su giminaite iš Kanados kunigas K. Ambrasas buvo perkeltas į Leipalingio parapiją maždaug 1953 metais, išbuvo ten 16 metų, iki mirties. Ir čia liudytojo statusu prisijungia dar vienas siūlo galas – kaip tik Leipalingyje, kur buvo gimęs ir kur bent retkarčiais apsilankydavo, su iš Vilkaviškio perkeltu K. Ambrasu (gal pažįstami dar iš Kunigų seminarijos, maždaug vienmečiai) galėjo susitikti Juozapas Bukauskas, nes Žemaitijoje jis dirbo ir slapstėsi, galėjo iš jo apie Salomėjos slaptuosius eilėraščius išgirsti ir apie juos prasitarti dukterėčiai Liucijai, o ši prasitarė ir man. Su J. Gustu J. Bukauskas susitikti vargu ar galėjo. Į gyvenimą jau išeinančiai dukterėčiai kalbėjo apie sunkiuosius to laiko žmonių patyrimus, nesiryžo teisti nei smerkti. Kalbėdamas apie baugią dvasinę prievartą patyrusį kunigą, netiesiogiai kalbėjo ir apie S. Nėrį, lyg klausė – kas žino?
     (Intarpas. Pokalbis telefonu su kunigu Kazimieru Ambrasu: ne, apie sąsiuvinį nieko nežinojęs, brolis jį, daug jaunesnį, vengęs įtraukti į rizikingesnius reikalus. Bet Vilkaviškyje brolio šeimininkė buvo Onutė Bačinskaitė (1914–2002), artima Salomėjos giminaitė. Kartu išsikėlė į Leipalingį, vadinasi, buvo patikimas kunigo Konstantino namų žmogus. Aišku, kad apie Salomėjos gimines galėjo iš jos žinoti, gal net jų adresą. Leipalingyje tikrai pas Konstantiną užeidavo iš Žemaitijos atvažiavęs kunigas J. Bukauskas, Kazimieras jį prisimenąs, gal iš kelių kartų, kai tekę susitikti: aukštas, lėtas, tylus, toks inteligentiškas... [2016-04-23])
     Kazimieras Ambrasas padovanojo savo parengtą knygą „Monsinjoras Konstantinas“ (2012). Keletas detalių iš šios knygos, kurios sustiprina mintį, kad kaip tik šiam iškiliam dvasininkui buvo lemta pasirūpinti paskutiniu S. Nėries sąsiuviniu. Vilkaviškio laikas ir erdvė, kurioje tebebuvo juntamas S. Nėries jaunystės laikas, mokymasis gimnazijoje, vėlesni apsilankymai. Kanauninkas Juozas Barkauskas atsiminimuose liudija, kad klebono šeimininkė Onutė pasakojusi apie savo giminaitės Salomėjos gyvenimą. Geografas Antanas Ramoškis, lankęsis klebonijoje: „Stebino ir labai sudomino klebonijos šeimininkė – Salomėjos Nėries pusseserė. Dabar net nesinori tikėti, kad taip galėjo būti. Labai norėjau su ja pasikalbėti. Ko gali nedominti nuostabi poetė, o klebonijoje – poetės giminaitė?“ [Monsinjoras Konstantinas, p. 17]
     Konstantinas Ambrasas – Vilkaviškio klebonas ir dekanas, monsinjoras, galimas kandidatas į vyskupus. Mokęsis ir pats Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tik ją uždarius persikėlęs į Kauną. Paskutiniu S. Nėries gyvenimo laikotarpiu tikrai buvo Kaune, 1945 metų vasaros pradžioje priėmė kunigo šventimus. JAV ir Kanadoje turėjo giminių. Turėjo ryšių: kaip liudijama atsiminimuose, vienai Vilkaviškio parapijietei buvę leista išvykti į JAV, klebonas Konstantinas per ją slapta perdavęs informacijos apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informacija pasiekusi laisvąjį pasaulį, bet ten patekusi į negeras rankas... Susijęs su „Kronika“, tekstais, platinimu.
Kunigo Igno Plioraičio liudijimas: „Kun. Konstantinas man pasakojo, kaip jis, vienas iš pirmųjų, prisidėjo prie žinių platinimo apie Lietuvos Bažnyčią, apie pastangas šią medžiagą persiųsti į užsienį. Jis man sakęs, kad pirmuosius straipsnius apie Bažnyčią ir mūsų seminarijos padėtį jie, aktyviausieji kunigai, stengėsi perduoti atvykusiai iš užsienio lietuvei, kuri, sumaniai juos paslėpdavusi, išveždavo į Vakarus.“ [Ibid., p. 29]
     Savo pamoksluose monsinjoras Konstantinas citavo S. Nėrį, net netikėtomis prasmėmis (p. 288). Ramiai ištariama: mūsų poetė... Pradėjo pamokslą fraze „Per lūžtantį ledą...“ Ištarė ir bendrą frazę: „Kam daug duota, iš to daug bus pareikalauta.“ [Ibid., 245] Taip pat citavo Antaną Baranauską, Bernardą Brazdžionį, Kazį Borutą, Justino Marcinkevičiaus „Šventąją duoną“.
     Atsiminimų apie Salomėją Nėrį knygoje yra Ona Bačinskaitė, bet, atrodo, kad poetės teta, gimimo metai nenurodyti, gyvenusi Alvite. Yra iškalbingesnių užuominų apie paskutinius Salomėjos metus: „Pas mus ėjo šnekos, kad grįžusi po karo į Lietuvą jau ligonis, kad rašiusi eilėraščius apie savo tėviškę, Alvito ežerą ir kt. Labai pergyveno, neradusi savo motinos, Onutės ir kt.“ [Literatūra ir kalba, t. 4, Vilnius, 1959, p. 21] Galėjo žinoti apie paskutinius rankraštinius eilėraščius. Ėjo šnekos – vadinasi, žmonėms buvo svarbu.
     Dar sykį – kodėl? Kodėl tas S. Nėries sąsiuvinis ir tada, poetės paskutinėmis gyvenimo dienomis, buvo toks svarbus? Ir jai pačiai, ir žmonėms, kurie likimo valia buvo prie jos. Nėra jokio pagrindo nepasitikėti artima bičiule Jadvyga Laurinavičiūte, 1945 metų birželio 25 dieną buvusia prie Salomėjos; V. Aleknos užrašyta neabejotinai tiksliai: „Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, bangioji... Paliudyk...“ [Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, 1997, p. 696] J. Laurinavičiūtė galėjo kalbėtis ir su kunigu J. Gustu, atėjusiu į ligoninę tą patį vakarą. Galėjo žinoti, kad paėmė sąsiuvinį.
     Kažkas ypatingo glūdi žmonių tarpusavio veiksmuose, kažkoks vidinis susiklausymas. Gedulingose mišiose liepos 9 dieną Įgulos bažnyčioje, kuriomis pasirūpino J. Laurinavičiūtė (aukojo kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, literatas, slapyvardžiu Žalia Rūta paskelbęs tautosakos darbų, stilizuotų poemų ir eilėraščių, išvertęs „Kalevalą“), dalyvavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Ar jis (jau perskaitęs „Prie didelio kelio“ ir saugantis vieną iš trijų egzempliorių, įrištų žaliais siūlais, surištų ir sunumeruotų, kad niekas negalėtų būti įterpta) galėjo žinoti ir apie tą slaptą sąsiuvinį? Galėjo. Tikėtina, kad ir apie mišias už Salomėjos vėlę jam pranešė J. Laurinavičiūtė, tikėtina, kad jose dalyvavo ir kunigas J. Gustas. Tarp žinančiųjų galėjo būti ir Sofija Čiurlionienė, pernelyg skaudžiai atvira buvo jos pozicija, išsakyta ir „Girioj Žaliojoj“.
     Salomėjos eilėraščiai partizanų spaudoje, J. Lukšos žodžiai, perduoti J. Švabaitės: nėra pagrindo jais netikėti. Ta kunigų grandinė, tas slapta perduodamas žinojimas – ne ta arba ne tik ta yra S. Nėris, kuri pristatoma oficialiai, – tarybinė, tarybinė poetė. Lyg koks gynybinis tautos balsas – atsiimti, ką bandoma atimti, atsiimti ir savojo žmogaus likimą, neatiduoti savo talentingųjų, jei ir prasikaltusių, bet dėl to kenčiančių. Talentingaisiais tauta pasisako, kas esanti. Pasisako ir požiūriais į talentinguosius, santykiais, pozicijomis.
Pokario metais lietuviai tebeturėjo stiprų savisaugos instinktą. Tebebuvo gynybiškai susitelkusių žmonių, vienas kitą suprantančių ir iš žvilgsnio. Neatiduoti svetimiesiems ir tų, kurie kelionėje suklupo, bet savo klaidas suprato, dėl jų kentėjo. Užstoti, ginti, net patiems rizikuojant. Perduoti, perpasakoti. Ji yra mūsų. Ji yra poetė, svarbu, ką ji pasakė saviesiems savo paskutiniais žodžiais.
     Ar dar galima iš to pasimokyti?
     Ar jau pernelyg viskas toli?
     J. Laurinavičiūtė, viena iš Salomėjos bičiulių, vyresnė (gimusi 1899 metais), praktiškesnė, įžvalgesnė. 1944 metais paskirta dirbti į į Respublikinę biblioteką Kaune, po reorganizacijos – Kauno viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. Galėjo Salomėją lankyti. Atrodo, kad kaip tik į ją sueina paskutinės dar sąmoningo Salomėjos gyvenimo gijos, rišo jas, surišdama su žmonėmis. Žinojo daug, tik klausinėjamiesiems, net patiems geranoriškiausiems, ilgai nepasakė beveik nieko. O turėjo sulaukti 1990-ųjų (mirė 1992 metais), išlaikyti sveiką protą, kad galėtų paliudyti, kaip Salomėja ir prašė, tik jai žinomą teisybę. Paliudijo.
Neįtikėtina teleologija.
Bet nei Viktoras Alekna, nei prof. Viktorija Daujotytė nemini dar vienos liudininkės – Juzės Motiejaitytės-Mačiokienės (1903–2000), kurios, manau, labai svarbūs atsiminimai, užrašyti Leono Juozonio (1922–2015), buvo paskelbti Tremtiny, 1991 X išėjusiame nr. 19, p. 2. — Besikapstydamas kaip višta skiedryne – savo popieryne praeitą savaitę radau pasiliktą šitą numerį; sakinius apie tą sąsiuvinį net pasibraukęs raudonai buvau (šičia = rudos raidės), bet, prisipažįstu, ta žinia buvo visiškai išgaravusi iš galvos; skaičiau lyg pirmą kartą. Štai tas tekstas (visas, nes įdomus; pasvarstymai po to):
Apie prof. kun. Juozą Gustą ir Salomėją Nėrį
Negaliu pamiršti Krasnojarske praleistų sunkių tremties dienų, tačiau tarp jų ir šviesūs prisiminimai apie nuostabų ir šventą profesorių kunigą Juozą Gustą. Tai jis palaikė ir kėlė mūsų tremtinių dvasią. Negaliu nutylėti nepapasakojusi visiems apie šią kilnią asmenybę. Tikiuosi, kad atsiras daugiau gyvų žmonių, kurie plačiau apie jį papasakos.
     Prisimenu jį visada energingą, raudonskruostį, nepaprastos išminties. Pirmą kartą kun. J. Gustą pamačiau Krasnojarske laidojant ūkininką a.a. Juozą Grėbliauską [†1955 V 14]. Būdama katalikų bendruomenės pirmininke ir kalbėdama prie kapo, padėkojau nepažįstamajam kunigui už paramą. Po to paklausiau kun. J. Gustą, kaip bendruomenė galėtų atsilyginti už pagalbą. Kunigas tik nusišypsojo ir įdėjo man į kišenę voką su, regis, 200 rublių šių laidotuvių išlaidoms...
     Mes, lietuviai, kiek galėjome, remdavome vieni kitus. Dažnai į mano mažytį kambarėlį užeidavo suvalgyti sriubos ir visada linksmas profesorius su draugais. O jo geriausi draugai buvo linksmieji studentai Lionginas Janaudis ir Balys Kavaliauskas, su kuriais jis draugavo kaip su sau lygiais.
Kartą atėję padėjo kelis kilogramus mėsos ir žuvį, sakydami, kad tai mano dukrelei Laurai. Laurutė skundėsi, kad sunku lietuviškai mokytis. Tada profesorius pasisodino dukrelę šalia ir pradėjo pasakoti:
     „Profesoriaujant Milano universitete, vienas draugas iš Oksfordo universiteto Anglijoje pasiūlė man susikeisti vietomis. Sutikau. Profesoriavau jau antrus metus Oksforde, ir vėl man nusišypsojo laimė. Pasiunčia mane į Indiją, Deli universitetą, studijuoti pas Rabindranathą Tagorę senosios sanskrito kalbos.
     – Kodėl mane siunčiate? – klausiu aš.
     – O todėl, kad tu lietuvis, o lietuvių kalba yra artimiausia senajai sanskrito kalbai.
     Jau imatrikuliacijos dieną Tagorė paprašė mane lietuviškai sukalbėti maldą „Pater noster“. Atėjęs prie manęs, Tagorė beveik kas trečią žodį jau kartojo panašiu sanskrito žodžiu. Ir nuo čia prasidėjo mūsų bendravimas. Vos tik sandalais apsiavęs, basas greitasis Tagorė įžengia pro auditorijos duris, jau kalba anglišką frazę. Aš ją verčiu lietuviškai. Nuo to prasidėdavo visos Tagorės senojo sanskrito paskaitos. Tai štai kaip garsusis Tagorė vertino lietuvių kalbą“, – baigė profesorius. Nuo tada dukrelė pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir pasigyrė, kad gavusi iš Lietuvos poetės Salomėjos Nėries knygą „Diemedžiu žydėsiu“. Tada linksmieji studentai pradėjo
juoktis, kad Nėris, nors ir labai talentinga, bet kaip netikinti palaidota ir lyg pamesta kaip šunelis patvory be religinių apeigų.
     Profesorius juos subarė ir papasakojo, kad Salomėja Nėris mirė aprūpinta šventais sakramentais.
     „Tai padariau aš pats, – iš lėto ištarė kun. J. Gustas. – Salomėjos Nėries kvietimu man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo.
     Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“.
     Profesorius rūpinosi ne tik mumis, lietuviais. Jis važinėdavo po plačias Krasnojarsko apylinkes, laikydamas pamaldas čia atvežtiems katalikams Pavolgio vokiečiams, baltarusiams ir kitiems. Pradėjo mus kviesti į saugumą ir versti pasirašyti, kad kunigas Gustas ima mokesčius už patarnavimus. Mes aiškinome, kad katalikų bendruomenė gyvena iš aukų, ir nesirašėme. Siūlėme profesoriui išvažiuoti kitur, bet jis sakė: „Nevažiuosiu iš čia tol, kol nepakrikštysiu visų tikinčiųjų ir jų šeimos narių“.
     Žinojau, kad profesorius gyvena pas vieną baltarusę senutę. Tačiau tik 1959 m., jau grįžusi iš tremties į Kauną, sužinojau kraupią istoriją. Kartą Vaižganto gatvėje sutikau buvusį tremtinį advokatą Zigmą Toliušį. Su ašaromis akyse jis man papasakojo apie liūdną profesoriaus likimą. Šią istoriją, sąžinės graužiama, pasakojusi jam kun. J. Gusto šeimininkės duktė. Profesoriaus šeimininkei Krasnojarske už atlyginimą buvo duotas toks nurodymas: paduodant kavą, įberti baltų miltelių. Vieną sekmadienį profesorius, atlaikęs šv. Mišias, atsigulė kaip paprastai pailsėti, nes 18 val. reikėjo vėl eiti laikyti pamaldas. Maldininkai nustebo, kad toks punktualus žmogus neatėjo žadėtu laiku. Išlaužę kambario duris, rado kambario viduryje ant grindų, paplūdusį kraujuose, mirusį profesorių. Šeimininkei toptelėjusi mintis, kad čia yra ir jos kaltė. Nunešusi likusius miltelius ištirti laboratorijai. Ne, tai nebuvę nuodai, o tik lėto veikimo milteliai, tirštinantys kraują. Šeimininkė išprotėjusi.
     Profesorius kun. Juozas Gustas palaidotas Krasnojarsko kapinėse. Iš 1959 m. darytų nuotraukų matyti, kad kapas aptvertas apie pusantro metro aukščio metaline tvorele, ir pastatytas akmeninis (o gal betoninis) apie dviejų metrų kryžius su niša paveikslėliui viršutinėje pamato dalyje. Ar nereikėtų Jo šventus palaikus pargabenti į Lietuvą?
     Reikėtų jo garbei ir muziejėlį įrengti.
Keista, kad Viktoras Alekna šitų 1991-ais paskelbtų atsiminimų nemini SN gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj, išėjusioj 1997-ais. Juk net smulkmenas apie SN rankiojo; pats būdamas tremtinys, greičiausiai net prenumeravo Tremtinį. Spėčiau, kad visas metraščio tekstas buvo baigtas ir perrašytas iki tos publikacijos pasirodymo; matė, ketino įtraukt, bet, aplinkybėms palankiai nesusiklosčius, liko šita publikacija nepaminėta.
Aleknos nebepaklausi, kaip ten buvo; o prof. Daujotytės ryžaus. Iš el. laiško (2019 IX 18): „konkrečiai su Tavo minima publikacija nesusitikau“; apie jokias paieškas Oxfordo universiteto bibliotekoj netekę girdėt.
Bet juk Oxfordą mini Ligija Tautkuvienė Drauge; Profesorė spėja, kad „galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau“. Susiradau tą Draugo skyriaus „Bičiulystė“ redaktorės LigT tekstą (žr. čia p. 4); manau, tai kompiliacinio pobūdžio rašinys; spėčiau, vienas iš šaltinių – Clevelande leistoj Dirvoj 1992 II 6 iš Lietuvos aido persispausdintas Jono Starkaus str. „Nauja apie S. Nėrį“ (žr. čia p. 5): autorius, be kita ko, pristato ir publikaciją XXI amžiaus savaitrašty 1991 XI 7, nr. 44, kur tas pat surašyta, kas buvo spalio Tremtiny. Beje, sakinys LigT tekste toks: Sąsiuvinys su eilėraščiais perduotas Oxford universiteto bibliotekos archyvui („Tremtinys”). Atsidūręs po pasakojimo apie SN motiną, skaičiusią dukros eilėraščius prieš mirtį, jis tampa klaidinantis – kreipiantis į JAV esantį Oxfordo padalinį (ir iš kur tie 1965 metai? 1965-ais Chicagoj išėjo Petronėlės Orintaitės atsiminimai apie Nėrį Ką laumės lėmė [mini ir Starkus]; SN motina Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė mirė 1968 II 1 Chicagos priemiesty Cicero; LigT susipainiojo?).
Aišku, į visus atsiminimus, ir į Juzės Mačiokienės dera žvelgt kritiškai, bet, manau, minėdama Oxfordo universitetą, tikrai suprato ką mini; o tai juk svarbiausia žinia. — Ką SN atidavė kun. Gustui? Vargu ar eilėraščių rankraščius. Eilėraščiais pasirūpino išdalydamas susiūtus Prie didelio kelio mašinraščius. Tai turėjo būt kas nors kita – gal ne įprastinis dienoraštis, gal kokie išpažintiniai užrašai; nelyg rašytinė išpažintis, priedas prie tikrosios žodinės paskutinės; to, kas pradėta 1945-ų vasario vidury kitam, išlikusiam sąsiuviny, tęsinys? — Kokiu keliu tas sąsiuvinis galėjo keliaut Oxfordan, bent jau kokį buvo sugalvojęs kun. Gustas? Manau, ne į paprastus kunigus, tuolab ką tik įšventintus, reiktų dairytis, o į vienuolius – brolius sileziečius. Antano Balašaičio straipsny VLE užfiksuota, kad 2000-ais kun. Gustas buvo paskelbtas kankiniu. Vadinas, kažkas iš Bažnyčios žmonių rinko medžiagą etc.; gal išsiaiškinta, ir su kuo iš savo ordino brolių kun. Gustas nuo 1945 VI 25 (išklausė SN išpažintį ir paėmė sąsiuvinį) iki 1946 VIII 25 (buvo suimtas) bendravo, gal kas iš brolių tuolaik išvyko iš Lietuvos?
„O tu žinai, kiek Oxfordo universitete bibliotekų?“ – paklausė coll. Rūta, kai pacitavau Mačiokienės perpasakotus kun. Gusto žodžius. Taip, labai daug. Pradėt klausinėti gal reiktų ten, kur kun. Gustas dėstė (jei „profesoriavo“, juk ne per daug sunku būtų išsiaiškint); kur studijuojama teologija, egzegezė, o gal kalbotyra?
Pokalbio su savim nuotrupa:
– Gerai, pricitavai, net pasvarstei, gasiliūnai, bet kas iš to?
– Nieko. Bent kol kas. Bet gal kam nors kils noras pasidomėt, ką surinko Bažnyčios žmonės, prieš pripažindami Juozą Gustą SDB (1906–1933–1958) kankiniu. O ar kas oficialiai kreipės į Oxfordo universitetą klausdamas, kokių žinių ten likę užfiksuota apie konkretų asmenį – kun. JG?
– O iš to kas?
– Irgi dar nieko. Nežinau, bet Mačiokienės atsiminimai vieninteliai, kuriuose minima konkreti vieta, kur galima būtų paieškot to SN sąsiuvinio, atiduoto kun. Gustui. Jis, tas sąsiuvinis juodais viršeliais vis dėlto turėjo būt – per daug dūmų, kad nebūt buvę ugnies. Iki šiol, regis, jokia vieta nebuvo tikrinta. Suprantu, gal nieko ir neatsirastų, bet gerai būtų patikrint. Tik tiek.

Prieduras Šalia Juzės Mačiokienės atsiminimų tame pačiame Tremtinio puslapy įdėtas ir Povilo Vitkevičiaus (1928–2012) rašinys, datuotas 1991 X 3, apie kun. Gustą SDB; priduriu (kad ir dėl paminėtų vertimų; VLE jie neminimi).
Gulagų apaštalas
Juozas GUSTAS (1906–1958 m.), gimęs Jurbarko valsč., Klišių km., kunigas salezietis. Į šią vienuoliją įstojo 1923 m. Italijos universitetuose studijavo filosofiją ir teologiją, 1932 m. įgijo teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Kunigu įšventintas 1933 m. Po papildomų studijų apgynė filosofijos ir filologijos daktaratus. Lietuvoje kurį laiką klebonavo Saldutiškio parapijoje, kurioje buvo įsikūrę saleziečiai. Profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, dėstė pastoracinę teologiją ir pastoracinę mediciną. Vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė graikų kalbą. Buvo geras senųjų ir dabartinių kalbų žinovas, domėjosi lyginamąja kalbotyra. Į lietuvių kalbą išvertė nemažai knygų, tarp jų ir „Eneidos“ poemą hegzametru (iš lotynų k.) [libyje.lt užfiksuoti vertimai: Kunigas Bosko sakydavo … (Vytėnai: Sileziečių leidinys, 1940) ir Bendrieji Švč. Panelės Marijos mišparai (tekstas lot. ir liet. kalbom, yra paaiškinimai; Kaunas, 1944); dėl Vergilijaus Eneidos žr. printscreeną dešinėj; vertimas nebuvo išleistas?]. Aktyviai dirbo lietuvių katalikų spaudoje. Pokario metais (1946 m.) buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Sibiro gulagą. Lageriuose dirbo aktyvų pastoracinį darbą tarp kalinių, skaitė įdomias paskaitas apie lietuvių kalbą, istoriją, kalbotyrą. Grįžęs į Lietuvą, po poros mėnesių (1956 08 27) savo noru vėl išvyko į Sibirą misijoms tarp vietinių gyventojų (lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių).
Gyveno Krasnojarske, garsėjo kaip labai geras krosnių statymo meistras. Vėliau dirbo įvairiose gamyklose svetimų kalbų (anglų, vokiečių, italų, prancūzų) vertėju. Čia įkūrė katalikų maldos namus ir parapiją.
Mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, palaidotas Krasnojarske.
P.S. Užmečiau akį ir į LGGRTC parengto leidinio Lietuvos gyventojų genocidas II tomo (1944–1947) pirmą knygą (A–J); p. 569 kategoriškai: nužudytas.

10 komentarų:

  1. Ligiją Tautkuvienę galima rasti feisbuke. Ji - iš trečiabangių.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, jei iš trečiabangių, tai tikrai l. l. maža tikimybė, kad ką nors iš pirmų lūpų žinotų, tarkim, apie 1968-ais mirusią SN motiną ir ar ji skaitė prieš mirtį kokius nors viešai nežinomus dukros eilėraščius, kur tie eilėraščiai po Bačinskienės mirties galėję pasidėt. Be to, esu afacebookistas. Ne, neieškosiu kontakto (ačiū, Kęstai, už sugestiją), nebent ji pati šitą įrašą netyčia užtiktų ir sureaguotų.

      Panaikinti
  2. V. Aleknos knyga, toks įspūdis, buvo baigta rašyti kokiais 1990 m. - yra joje ir daugiau neįtrauktų dalykų, kurie buvo lyg ir lengvai prieinami po to. Berods yra minėjęs, kad parengta spaudai knyga labai ilgai gulėjo leidykloje.
    Iš to, kas čia surinkta (tiesiog miela skaityti tokį detektyvą) įdomiausi atrodo Juzės Mačiokienės atsiminimai - labai jau konkretu apie tą Oksfordą, reiškia, bent jau kažkokia kalba apie tai buvo - pati negalėjo sugalvoti. Ar buvo kalba ir apie juodą sąsiuvinį - kitas klausimas. Jinai galėjo būti skaičiusi prieš metus "Katalikų pasaulyje" skelbtus Jadvygos Laurinavičiūtės atsiminimus ir iš ten prisiminti sąsiuvinį. Nors, pažiūrėjau tą Jono Starkaus straipnsį "Dirvoje", tai ten jokio sąsiuvinio J. Laurinavičiūtė nemini, tik "savo kūrybos rankraščius". Ar nebus čia V. Alekna supainiojęs rankraščių su sąsiuviniu, apie kurį girdėjo iš kitur? Esu užtikęs tokių supainiojimo klaidų (neteisingi šaltinių faktų perpasakojimai) "Metraštyje" ir tai visai suprantama tokios apimties darbe.
    J. Mačiokienės atsiminimus būtų galima patikrinti suradus minimus "studentus" Lionginą Janaudį ir Balį Kavaliauską - girdėjo jie kažką tokio iš kun. J. Gusto, ar ne.
    Dėl Oksfordo, dargi ir neaišku, kurio, tai įmanomas variantas, kad kun. J. Gustas kažkam davė nuvežti, bet nebūtinai tai buvo nuvežta. 1945 ar 1946 m. pažadėti nuvežti į Oksfordą... Juozas Markulis tokius dalykus galėjo pažadėti ir net įtikinti, bet aš sunkiai įsivaizduoju, kaip tai galėjo įvykti praktiškai. Nu nebent per Isaiah Berliną, kuris Maskvoje ambasadoje dirbo iki 1946 m., bendravo su žymiais rusų kūrėjais, paskui įdomių straipsnių apie tai parašė. Kaip tik britas, dargi iš Rygos kilęs, net Oksfordą baigęs ir Oksforde dėstęs. Labai abejotinas, bet realus kelias. Tokiu atveju galima ieškoti I. Berlino asmeniniame fonde. Nors ką jis veiktų su tekstu jam nesuprantama kalba ir kaip jį tarp kitų dokumentų rasti, nes aiškiai neaprašytas niekaip - klausimas.
    Kas kelia abejonių, tai teiginiai, kad išeiviai skaitę, bet niekas nepaskelbęs. Žinant, kiek diskusijų apie Nėrį buvo išeivijoje, tai atrodo labai keista. Nekaltus Putino laiškus Australijon paskelbė, o Nėries dienoraštį, kur jinai atsižada naujojo svieto - ne. Spėju, kad niekas išeivijoje jo nematė.
    Dėl dūmų kiekio, tai galima jį paaiškinti psichologiškai: noras pateisinti, labai stiprus kaip tik Sąjūdžio laikais, kai pasipylė kaltinimai, kažkokie sklidę gandai - užteko vieno to sąsiuvinio (tai eilių, tai dienoraščio) paminėjimo Sąjūdžio laikų spaudoje, ir pasipylė vis daugiau atsiminimų, kur realūs faktai susijungė su mistiniu sąsiuviniu. Gandai gimdo gandus. Gal tebuvo visiems žinomas "Prie didelio kelio", kur, beje, atsiprašymas Maironiui yra. Ir visi duomenys kaip tik iš atgimimo laikotarpio, ne iš anksčiau. Jadvygos Laurinavičiūtės atsiminimai kelia daug abejonių, ypač kur apie prieškarį. Kad dėl tremties verkė, ir nuoširdžiai, tai neabejoju - toks jau buvo žmogus. Ne vienam komunistuojančiam plačios ir nepagrįstos represijos, kitaip nei suiminėjimai iš karto po okupacijos, sukėlė šoką. O kad poemas verčiama rašė - netikiu, daugybė faktų neigia. Kaip tada tikėti tuo, ką pasakojo apie pokarį? Nors siūlyti "Prie didelio kelio" galėjo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aišku, ir apie Markulį, ir apie Berliną galima pasvarstyt, bet man galvojas apie brolius sileziečius (nors nieko apie juos nežinau iš pokario laikų; ar buvo, pvz., GB ar kokios kitos normalios sovietų akimis valstybės pasą turėjusių, išvykt galėjusių?).
      Janaudis ir Kavaliauskas – bet kaip sužinot, ar tebegyvi?
      Nežinau, gal ir nelabai ko vertas tas Mačiokienės perpasakojimas, bet: vienintelis, kuriame minima galima saugojimo vieta. Na, juk šis tas?

      Panaikinti
  3. Kiek žinau, pokariu Bažnyčios ryšiai su Vakarais buvo visiškai nukirsti, vienuolijos sunaikintos ir atsikūrė tik 6-7 deš. Na, aišku, galėjo į užsienį išvežti koks lojalus sovietinei valdžiai kanauninkas J. Stankevičius, vykdamas į prosovietinį taikos šalininkų kongresą Švedijoje - jį išleisdavo net ir Stalino laikais. Bet tai labai menkai tikėtina.

    Taip, šis tas. Man Berlino versija visai įdomi, nes teoriškai tokia galimybė buvo. Išvežti galėjo bet ką, nes turėjo diplomatinį pasą. Tik vat kaip kunigas iš provincijos Berliną galėjo sutikti? Markulis tai į KGB būtų nunešęs, aš čia daugiau juokais, nors su tokia įtikinėjimo dovana jis tikrai galėjo sudaryti patikimo žmogaus įspūdį.

    Žmonių geriausiai per feisbuką ieškoti, bet aš irgi nemordaknyginis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vienuolijos taip, bet visi vienuoliai juk neišgaravo; ar bent dalis jų nepasinaudojo atsivėrusiu keliu į Lenkiją kaip tikri ar nevisai tikri repatriantai? Tiesiog šmėkštelėjo galvoj tokia mintis. O iš Lenkijos į Londoną tai jau visai įmanomas kelias?

      Panaikinti
    2. Beje, nežinau, kaip su sileziečiais, bet štai radau, ką Vaclovas Aliulis MIC liudija: „esu pergyvenęs keturis marijonų vienuolynų išblaškymus – 1940 metų Marijampolėje, 1941 – Kaune, 1948 – vėl Marijampolėje, 1949 – Vilniuje“ (, 2004 VI 26, p. 20). Vadinas, ne iškart po karo vienuolynai uždaryti/išblaškyti.

      Panaikinti
    3. Vienuolijos uždraustos ir galutinai išsklaidytos buvo 1949 m., represijos prasidėjo anksčiau, žinoma, į jas turbūt ir J. Gustas pateko. Gaila, neturiu po ranka A. Streikaus knygos apie vienuolijas sovietmečiu, ten turėtų būti apie saleziečius.
      Iš Lenkijos jo, jau gerokai paprasčiau. Svarbiausia buvo iš SSRS išvežti. Bet jei grandinė tokia ilga, tai kaip žinojo, kad Oksforde? Iš atsiminimų sprendžiant, davė tam, kas nuvežė į Oksfordą tiesiai, o ne paskui sužinojo. Reiškia, ilgos grandinės nebuvo.
      Aš jokiu būdu ne prieš ieškojimą, tiesiog svarstau galimybes. Šiaip tikrai verta būtų patikrinti, tik reikėtų surasti, kas galėtų tai padaryti. Reikia studentų Oksforde, aš nė vieno nepažįstu. O Oksfordas turėtų būti tas, kur Didžiojoje Britanijoje.

      Panaikinti
  4. Aš irgi liudiju, kad Juzės Mačiokienės atsiminimai buvo labai svarbūs, tiriant Balio Sruogos ''Dievų miško'' rašymo ir redagavimo istoriją. Anksčiau atsiminimų rinkinyje nespausdinti. Oksforde juk nemažai lietuvių studijuoja, gal ne taip sunku būtų patikrinti. Remdamasi tik vienintele atsiminimų užuomina, vykau į Pensilvanijos universitetą, Kislako centrą, ir radau B. Sruogos laiškų rinkinį, pakomentuotą ir parengtą pačios V. Sruogienės. Kituose JAV archyvuose šio rinkinio tik atskiros, pabiros dalys. Sruogienė visą parengtą laiškų rinkinį buvo išsiuntusi ir Pensilvanijos universitete tuo metu dirbusiam Vincui Maciūnui paskaityti, ten jis ramiai gulėjo nuo septinto dešimtmečio, kol sulaukė savo ieškotojų (kur kas anksčiau, beje, iš tos pačios dėžutės į Lietuvą, VU Rankraštyną, pargrįžo Vinco Krėvės laiškų rankraščiai). Žodžiu, tikrai verta rizikuoti. Labai linkiu Salomėjos Nėries tyrinėtojams, ypač entuziastams, imtis šios versijos - paneigti ar patvirtinti. Neringa

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Neringa, už komentarą. Ypač paliudijimą, kad Juzės M. [Mykolo Mačioko, kaip ir Sruoga buvusio Stutthofo konc. lagery, žmonos] atsiminimai yra pravertę.
      Tik va kas galėtų imtis patikrint? – neįsivaizduoju. Visi juk tik savo darbus dirba.

      Panaikinti