Šliuzus pakeliu tik retkarčiais, progai pasitaikius.
Nepralauš užtvankų?
Nepralauš.
Nors ir gaila to, kas plūduriuoja patvankose; ir liks plūduriuot.
Va visai neseniai ištraukiau iš popierių stirtos aplanką; kaupiau medžiagą radijo laidai apie Jono Biliūno perlaidojimą. Parengiau; dvi laidas; kažkokiam aukso fonde atsidūrė.
O tame aplanke (žvilgtelėjau) daug nepanaudotos, bet – vertos užfiksuoti (pakomentuojant) – medžiagos.
Įsijungiau žymę „Jonas Biliūnas“ ir radau klaidą sename įraše – 2010 07 25 „Kultūros istorijos trupiniai, 1905“:
AtsakytiPanaikintiBeje, šiose laidotuvėse galėjo dalyvaut ir Jonas Biliūnas, tuolaik mokęs grafų vaikus (apie kažkokios senutės Uršulės laidotuves Kurtuvėnuose, paminėtas „Lietuvių laikraštyje“).
Ne Biliūnas mokė Kurtuvėnų grafų Pliaterių vaikus, o Višinskis.
Ačiū, Inga, pataisiau. Ir kodėl taip buvau parašęs? Kas būt leidęs džiovininkui mokyt vaikus. (Kartais taip būna, kad rankos nuo galvos atsijungia: galvoji viena, o užrašai visai ką kita.)
PanaikintiBet juk ir Višinskis buvo džiovininkas ir mirė net anksčiau už Biliūną. Mirė, kaip teigiama, nuo greitosios džiovos, kuria susirgo 1906 m., bet džiova sirgo jau seniai (1896, 1898 gydėsi Jaltoje) tik įprastine, matyt.
PanaikintiTaip, ne džiova mane supainiojo; kartais imu ir pavadinu sūnų Paulių – Vytuku (brolio vardu) – что-то в голове борохлит, mano galvoj, suprantama.
Panaikinti