 |
| kopija iš kvietimo; kas autorius – nežinau |
 |
| Namas Vaškuos, Vilniaus gatvėj, Vandos Zaborskaitės gimtasis |
Miestelio bibliotekai, dabar turinčiai prof. Vandos Zaborskaitės vardą, – 75-eri.
Kas ten vyko?
Pirmiausia buvo prisiminta prof. Zaborskaitė. – [Nes] bibliotekoj (antram aukšte) tądien buvo atidaryta ekspozicija (на всеобщее обозрение), atspindinti temą: prof. Vanda Zaborskaitė ir Vaškai (stengės bibliotekininkės, labai gražu). – Tą buvo galima apžiūrėti, kai salėj viskas baigės.
Šnekesiai apie prof. Zaborskaitę truko ne per daug ilgiausiai; tada prasidėjo sveikinimai:
– Biblioteka buvo sveikinama su 75-mečiu (programoj numatytų 20 min, aišku, neužteko);
– Biblioteka sveikino savo geriausius [kaip kitaip pavadint?] skaitytojus:
- Jaunųjų skaitytojų grupėj buvo įvardinti ir du vyr. g. atstovai – draugai, kurie atėję bibliotekon savo žvilgsnius pirmiausia nukreipia ne kompiuterių (yr laisvų vietų?), o knygų lentynų link (iškilmėj tik vienas iš jaunųjų knygos bičiulių dalyvavo);
- Vyresniųjų skaitytojų grupėj gražiausia buvo sutuoktinių pora, gyvenanti ne pačiuos Vaškuos, o netoliese: jie vis kartu apsilanką bibliotekoj (kame gražumas? – ji – aktyvusis šeimos pradas – ėmė ir išėjo priekin atsiimt prizo; o jis būt buvęs labai laimingas, jei nebūt [plojimais pareikalauta] nupėdinti prie priešais publiką stovinčios žmonos ir atsistot šalia); labai graži šeima (t.y. sutuoktiniai).
P.S. Atmintis fiksuoja ne reikšmingiausius, o asmeniškiausius įspūdžius:(a) Vaškuos yra du pingvinai (stovi šalia nuosavo namo Vilniaus gatvėj; mačiau, bet neužfiksavau, nes privatumo pažeidimas būt buvęs);
(b) Bibliotekos jubiliejui buvo surengtas pradinių klasių mokinių piešinių konkursas; geriausi darbai eksponuoti šalia durų – didžiojon salėn – pastatytame stende (greičiau: stendelyje); vienas ypač atkreipė dėmesį:
Pagalvojau: bičiuli Aidai M., ogi imk ir parašyk laišką ketvirtokui iš Vaškų Salvijui Aperavičiui; jackau, jeigu aš, būdamas ketvirtokas, būčiau gavęs laišką iš kokio nors rašytojo...
Vargšas Zaborskaitės namas – gera iliustracija neišsprendžiamos problemos dėl mažų miestelių namų žiojinčiais (kaip tuščiom akiduobėm) plastikiniais langais be tradicinio sudalinimo į daugiau dalių (šibų). („Bet užtat šviesūs, sandarūs, etc, etc“)
AtsakytiPanaikintiTereikia palyginti su tuo, kaip jis atrodė anksčiau – „Autobiografijos bandyme“, p. 35.
Jei būčiau optimistas, mėginčiau pasukti taip: turint pinigų ir gražių norų, tuos plastikinius juk bet kada galima išimt ir įdėti medinius, su šibom.
PanaikintiDeja, kad ir kokie gražūs norai ir galimybės būtų, medinių, su šibom jau nebeįdėsi – valda privati. Reikėjo viską daryti, kai profesorė pasakė dovanojanti namą Vaškams. Dovanos atsisakymas brangiai kainavo – Vaškai, o ir visas kraštas prarado unikalią vertybę. Ir ekspozicija bibliotekoj dabar atrodo tarsi išplėšta iš savo natūralios vietos. Galima guostis bent tuo, kad naujieji namo savininkai leido atminimo lentą prikalti ir kryžiaus nenugriovė. (Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas.)
AtsakytiPanaikintiMieloji Vitalija, ogi imkim ir nebūkim fatalistai: gimtinį prof. Vandos Zaborskaitės namą galima atpirkti; pvz., ims ir atsiras žmogus, manantis kaip Tu, ir turintis nemažai pinigų (ir kodėl toks negalėtų atsirasti, tarkim, po penkerių metų?);
PanaikintiDėl Br. Kr. tėviškės – manau, reikia siekt, kad šalia pagrindinio kelio atsirastų ir rodyklė; tebūnie po rodykle: Pervalkai 2 = Br. Kr. gimtinė – 2 km. Ir kartkartėm žmonės užsuks, ir klausinės, kur ta Br. Kr. gimtinė? – Manau, kad domėjimasis iš „išorės“ irgi geras dalykas. Gal nusibos kiekvienam/kiekvienai savininkui/savininkei aiškint, kur tas Br. Kr. gimęs, ir atsiras Br. Kr. tėviškėj atminimo ženklas. – Kodėl ne?