(739) Pakeliui namo, xix: prisiminiau a.a. Eugenijų Matuzevičių

Paskutinės E.M. poezijos rinktinės (2014) viršelis;
PP laureatu E.M. buvo paskelbtas 1971-ais

Tiesiog atsitiktinumas: teko pasiknist dėžėj, ant kurios užrašyta „—vg— rašgaliai visokie“, nes reikėjo rast eilėgalių iš jaunystės, kurių pažadėjau perskaityt minint a.a. Marcelijaus Martinaičio 79-ą gimtadienį. Bevartydamas visokias liekanas, užtikau ir 7 meno dienose 1994-06-24, p. 11 išspausdintą in memoriam (tokio pobūdžio tekstai turi būt parašyti staigiai, tad išsamumo ir dalykiškumo kriterijai jiems vargu ar taikytini):

Eugenijus Matuzevičius
1917, gruodžio 24 – 1994, birželio 20

Tarp šių dviejų dienų esantis brūkšnys (ne tik pagal gramatiką turintis būti ilgasis) simboliškai reiškia gyvenimą. Poeto, vertėjo, redaktoriaus, kultūrininko. Aukštaičio. Kruopštaus ir pareigingo žmogaus.
Pirmasis Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių rinkinys pasirodė 1941-aisiais [išleido Lietuvos TSR valstybinė leidykla]. Bet pradžia daug ankstesnė – Biržų valstybinės Antano Smetonos gimnazijos trūšioje kultūrinėje dirvoje, iš Bernardo Brazdžionio perimtame polėkyje. Paskui Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai, moksladraugiai – Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Pranutė Aukštikalnytė, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, šiek tiek vyrėlesnis Leonardas Žitkevičius [1]. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos augintinių karta, ištikta tragiško likimo.
Eugenijaus Matuzevičiaus jis nenubloškė nei Rytuosna, nei Vakaruosna. 1946–1953: Grožinės literatūros leidyklos redaktorius, vėliau Rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas, 1961–1972: „Literatūra ir menas“. Ir – pastangos padėt gauti darbo iš tremties grįžusiems literatams; suvokiant, kuo gali viskas baigtis, išsaugotas 1952 metais į rankas papuolęs klasės draugo partizano Broniaus Krivicko eilėraščių pluoštas [2]; ir nenuilstamas rūpestis (vis gražiuoju, kolegiškai spustelint tartu ar rašytu žodžiu leidyklą) Vytauto Mačernio knyga [3]...
Ir dar vienas dalykas: atkūrus nepriklausomybę, pasirodė dvi Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių knygos; ir nė karto nebuvo kreiptasi į Kultūros ir švietimo ministeriją, kad paremtų.
Paskutiniais gyvenimo metais Eugenijus Matuzevičius ėmėsi peržiūrinėt savo didžiulį archyvą – rengėsi rašyti atsiminimus. Keli epizodai – apie gimnazijos laikus, apie „Šatrijos“ meno kuopą – buvo išspausdinti. O vėlesni laikai greičiausiai liko nepaliesti.
Liko poezija, liko nudirbti darbai. Liko darbštaus tarnautojo savajai kultūrai šviesus atminimas. Liko nebaigtų darbų. Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir Amžinoji šviesa jam tešviečia.

[1] Apie Matuzevičių ir Žitkevičių yra Algirdo Butkevičiaus straipsny „Dviejų poetų bičiulystė“. Beje, ten pateikti E.M. laiškų pavyzdžiai, galima sakyt, klasikiniai; tik vienas dalykas neatsispindi – E.M. turėjo silpnybę: jo manymu, raktinius laiško žodžius dar būtina pabraukti įv. spalvų pieštukais/flomasteriais, dažniausiai – raudonais; gautuosius E.M. laiškus esu atidavęs Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos archyvan.

[2] Pirmoji atsipeipalojančioj Lietuvoj Broniaus Krivicko poezijos publikacija – Sietyne, nr. 5, 1989, buvo parengta remiantis perrašu spausdinimo mašinėle: 1952 metais Eugenijaus Matuzevičiaus (pirmoji) žmona Dana Rutkutė į radiją gavo laišką su Br[oniaus] Kr[ivicko] eilėraščiais ir vertimais. Eug. Mat. tatai perrašė ir (greičiausiai po trijų dešimtmečių) atidavė Literatūros ir meno archyvan kartu su kitais savo popieriais. Rūta, Liudviko Jakimavičiaus žmona, ten dirbusi, tuos nuorašus užtiko. Skelbėm neatsiklausę E.M. leidimo (bijojom: o jei pasakys, kad dar per anksti, dar ne laikas?); Vytauto Kubiliaus, Br. Kr. mokinio, įžangos žodis buvo lyg ir apsauga, jei kartais kiltų kokių kontroversijų. [Beje, tais pat 1952-ais Br. Kr. laišką gavo ne tik Dana Rutkutė (Krivickas buvo liudininkas per jųjų vestuves karo metais), bet ir prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, – sklido kalbos, kad Putinas išsigandęs ir sunaikinęs ar dar kaip kitaip pasielgęs su tais rankraščiais. – Nieko panašaus: tas laiškas, net su voku, po Putino mirties Emilijos Mykolaitienės buvo perduotas dab. LLTI BR ir ten saugiai gulėjo, ir inventorinėn knygon buvo įrašytas, bet: kataloge nebuvo kortelės, – kad Br. Kr. = Bronius Krivickas, atsispindi tik nuo praeitų metų; Rutkutei ir Putinui atsiųstieji poezijos pluoštai skiriasi; būtų galima / reiktų apie tai parašyt išsamiau.]

[3] Rašydamas turėjau galvoj Mačernio knygą Po ūkanotu nežinios dangum, kurią „Vagos“ leidykla išleido1990-ais. Beje, iš pokalbių su a.a. Kaziu Bradūnu likęs toks miglotas įspūdis, kad:  traukdamiesi iš Lietuvos, bičiuliai teturėję tik Vizijas (jos ir buvo išleistos 1947-ais), o tai, kas dar atsirado ten 1961-ais išleistoj Poezijoj (knygoj, su kuria norėjo būt palaidota Mačernio motina), – įvairiausiais būdais persiųsta anapus Eugenijaus Matuzevičiaus. (Tiesioginių paliudijimų neturiu užfiksavęs.)

Ir kodėl man atrodo, kad E.M. kuo puikiausiai suvokė savo poetinės kūrybos [ne per didžiausią] vertę ir – energiją, bent jau gyvenimui artėjant pabaigop, skyrė talentingesnių bičiulių (Mačernio, Žitkevičiaus, Krivicko [ir kt.]) kūrybos išsaugojimui irba sklaidai? – Jei neklystu, blaivu ir gražu; manyčiau.