A2-G. Nežinau, kaip ir kada autobusan įskrido bitė. Savaime suprantama, plakės prie lango, kurin švietė kad ir vakarinė saulė.
Viršuliškių stotelėj (kurią tebevadinu „Pasidaryk pats“ stotele) pro antras nuo priekio autobuso duris įlipo moteris; be striukės, geltona palaidine, rankovės paraitotos; ≈ 60; ir atsisėdo priešais mane, žvelgiantį atgal; o jinai žvelgia į priekį ir iš kairės jaučia/girdi: prie autobuso lango šnarėdamas sparnais kažkas lipa.
Lipa bitė. Tada moteris išsitraukia iš pirkinių maišelio daiktą, kurį spėju buvus aliejaus, greičiausiai kokio geresniojo, alyvuogių gal, nes kampuotas, butelį, įdėtą į kitą maišelį, tokį irgi gelsvą, ir: tojo alyvuogių aliejaus butelio kamščiu mėgina pritrėkšt šalia jos galvos į stiklą besiplakančią bitę. Kartą mėgina, kitą mėgina, trečią. O ta bitė недобитая – langu aukštyn; nebepasiekiama tapo, nebent stotis reiktų.
Moteris geltona palaidine persėdo priešingon autobuso pusėn, kur langas į rytus. Bet kartkartėm vis žvilgtelėdavo į vakarus – ar iš ten grėsmė neartėja jos link?
Išlipau anksčiau negu moteris geltona palaidine; istorijos tęsinys nežinomas.
P.S. Buvo laikas, kai lietuviams bitės išmirdavo, o šunys ar katės nudvėsdavo/nugaišdavo/nusibaigdavo. Daug kas pasikeitė. Ir visai nesipiktinu, kai draugė ima ir pasako, kad jos kalė, nugyvenusi ilgą ir gražų gyvenimą, ėmė ir numirė.
Suvokimas lemia leksiką, o ne leksika suvokimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą