(498) Užparaštė, lxix: apie intertekstualumą

Yra tokia literatūrologinė sąvoka intertekstualumas – ryšys, kurį vienas ar kitas tekstas turi su kitais tekstais (pasak Dalios Satkauskytės, aiškinusios šitą dalyką gimnazistams; Literatūros enciklopedija mokyklai, 2011, p. 155). Kaip pavyzdžiai ten pateikti: Joyce’o Ulisas susijęs su Homero Odisėja, arba: Algimanto Mackaus „Triumfališkoji“ (iš Chapel B; su žinomąja eilute „Ir mirtis nebus nugalėta“) su Dylano Thomo eilėraščiu „And Death Shall Have No Dominion“. Ir pridurta, kad intertekstualumas gali reikštis kaip citata, anagrama, aliuzija, parodija, imitacija, pastišas ir pan.

Manau, beveik visi, baigę vidurinį mokslą, esam girdėję/skaitę Antano Baranausko Anykščių šilelio 182-ą eilutę:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Tik Baranausko tekstu remiantis apie lietuvius gražių dalykų galima prikurt. Štai gimnazistams buvo pateiktas interpretuot gabaliukas iš Justino Marcinkevičiaus:

[...] „Anykščių šilelis“ – tai ir mūsų dvasios Šilelis. Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokią vienovę čia pajunta žmogus su viskuo, kas yra! Ir kiek čia veržimosi aukštyn, būties pilnatvės pajautimo, kada nepajėgdamas to grožio ir gražumo išreikšti žodžiais, žmogus tiktai nubraukia sudrėkusias akis:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

Galbūt verkiame, suvokę savo laikinumą, galbūt regėdami, kaip griūva mumyse aukšti svajonių, siekių ir ketinimų medžiai, galbūt girdėdami, kaip šaukiasi globos, priežiūros ir kasdieninio rūpesčio tai, kas gyva, gražu, gera ir teisinga mumyse... (Tekančios upės vienybė, 1995, p. 42–43)

Gimnazistų klausiama: „Kodėl cituojama ši poemos eilutė: ‘Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino’?“ — „Teisingas“ atsakymas turi būt: „Norima pasakyti, kad miškas reikalingas lietuvio sielai, kad čia lietuvis medituoja.“
O pasitelkus intertekstualumą galima ir „neteisingą“ atsakymą pasiūlyt: cituotą Baranausko eilutę apie lietuvį, nežinia kodėl miške verkiantį, paaiškina Juozas Erlickas „Gamtininko užrašuos“:

Pastebėjau, kad lietuvis, išėjęs miškan, pasijunta geriau nei mieste.
Taip yra dėl to, kad miške daug šakų, ir ant kiekvienos gali pasikart.
Svaiginamas neribotų galimybių jausmas! (History of Lithuania, 2000, p. 338)

Štai dėl ko lietuvis miške verkia, tik prisipažint bijo :) – taip, pavojingi tie intertekstiniai ryšiai (apskritai Erlickas intertekstualiausias liet. rašytojas, bet čia jau kita kalba).