(375) Visiškai tarp kitko: kad neužsimirštum

Greičiausiai visi, bent kartkartėm paskaitinėjantys vieną kitą poezijos knygą ar publikaciją, kas galvoj, kas popieriuj, kas ten ir ten turi savąją antologijėlę. Aišku, užsifiksuoji tai, kas gražiausia pasirodo. Bet ne tik. Jau penketą metų kartkartėm primenu sau vieną Gotfriedo Benno (1886–1956) eilėraštį iš jo rinkinio Morgue (Morgas, 1912) – Lauryno Katkaus vertimą užtikau Gintaro lašuos 2005-06-29. Saugau su dviem pastabom: — kad neužsimirštum; — štai toks turi būt eilėraštis, kad jį apibūdintum: ekspresionistinis.

Vyras ir moteris eina per vėžininkų baraką

Vyras:
Štai čia, šitoj eilėj – suirę įsčios,
o čia – suirusių krūtų eilė.
Seselės keičias nuolat. Šitoks dvokas.
Ateik; gali pakelti apklotą.
Šie luistai riebalų, šios dvisios sultys
kadaise vyrams buvo gražios,
buvo svaigulio tėvynė.
Ateik, pažvelk į randą ant krūties.
Jauti rožančių iš minkštų gumbelių?
Gali paliest. Mėsa minkšta, neskauda.
Štai šis kraujuoja lyg iš dešimt kūnų.
Iš kur jame tiek kraujo?
O šitą kūdikį
ištraukė iš vėžininkės įsčių.
Jie miega. Dieną naktį. Miegas gydo,
sakoma naujokams. Ne taip apspangę
jie tiktai sekmadieniais, per lankymą.
Valgį tik paliečia. Muselės tupia
ant žaizdotų nugarų. Kartais
seselė juos nuplauna; kaip suolus.
Aplink kiekvieną lovą plečias laukas.
Su žeme lygiuojas kūnai. Slūgsta
karštis, stingsta syvai. Žemė šaukia.

Originalas (iš čia):

Mann und Frau Gehn Durch die Krebsbaracke

Der Mann:
Hier diese Reihe sind zerfallene Schöße
und diese Reihe ist zerfallene Brust.
Bett stinkt bei Bett. Die Schwestern wechseln stündlich.
Komm, hebe ruhig diese Decke auf.
Sieh, dieser Klumpen Fett und faule Säfte,
Das war einst irgendeinem Manne groß
Und hieß auch Rausch und Heimat.
Komm, sieh auf diese Narbe an der Brust.
Fühlst du den Rosenkranz von weichen Knoten?
Fühl ruhig hin. Das Fleisch ist weich und schmertz nicht.
Hier diese blutet wie aus dreißig Leibern.
Kein Mensch hat so viel Blut.
Hier dieser schnitt man
erst noch ein Kind aus dem verkrebsten Schoß.
Man läßt sie schlafen. Tag und Nacht. — Den Neuen
sagt man: Hier schläft man sich gesund. — Nur sonntags
für den Besuch läßt man sie etwas wacher.
Nahrung wird wenig noch verzehrt. Die Rücken
sind wund. Du siehst die Fliegen. Manchmal
wächst sie die Schwester. Wie man Bänke wäscht.
Hier schwillt der Acker schon um jedes Bett.
Fleisch ebnet sich zu Land. Glut gibt sich fort.
Saft schickt sich an zu rinnen. Erde ruft.

P.S. Vakar su vienu žmogum teko apie šitą ligą kalbėtis, tai va ir prisiminiau Benną.