(383) Užparaštė, xlix: apie troleibusus, roges ir properšas

LLTI biblioteka iš „Tyto albos“ gavo dovanų, t.y. dovanai šįmet išleistų knygų; be kitų, ir Viktorijos Daujotytės Laisvojo mąstymo properšas. Šiandien, darbo dienai artėjant į pabaigą, pagalvojau: taip, turiu ką skaityt iki vėl kitos darbo dienos („Akademinėj knygoj“ prisipirkau prieš savaitę), bet gal prigriebsiu dar ir prof. Daujotytę? – paskaitinėsiu (nelabai tikslus žodis, bet jos knygas tikrai ne perskaitau; tikslesnio įvardinimo dabar nerandu). Įsimečiau kuprinėn; ketvirtadienį padėsiu atgal į lentyną su užrašu „Naujienos“.
Gal jau paskaitos studentams baigės? – Kaip kitaip paaiškint, kad ir ilgokai lauktas 19-as į Tuskulėnų rimties parko stotelę atvažiavo turėdamas tuščių sėdimų vietų? – Įsitaisiau (kairiarankiai visada renkasi kairiąją pusę?). – Pradėjau skaityt. Nuo pirmojo viršelio užvarto: besijuokianti profesorė, nufotografuota Vlado Braziūno, ir – prae introductio, kuriame minimas ir troleibusas. Esą laisvuoju mąstymu galima užsiimt, be kitų vietų/situacijų, ir:

Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku.

Perskaičiau ir visiškai sutrikau. (α) Ką reiškia važiuoti arkliu? – tik tiek, kad tave, kažkame sėdintį, veža arklys?; (β) troleibusas su ratais, tai pirmiausia ir pagalvojau apie važiavimą ratais, t.y. vežimu. Perkratęs atmintį neradau pagrindimo tokiam (per lyg) sugretinimui. Važiavimas ratais visad susijęs su didesniu ar mažesniu kratymu, o tai prieštarauja manajam įsivaizdavimui apie važiavimą troleibusu: juo važiuodamas, turi galėt skaityti (net stovėdamas).
Ir lyg savaime viskas išsisprendė: profesorė mini važiavimą arkliu, o ne važiavimą ratais. Taip!: važiavimas rogėm ir važiavimas troleibusu – tikrai jungtini žodeliu lyg. Bet vis tiek: niekada nieko nesu skaitęs vežamas rogėm, bet daug ką, ir prof. Daujotytės tekstus, vežamas troleibuso. – Šis įrašas tam, kad suvoktumėt, kas yra fenomenologija. :)

Citata iš ten pat, iš prae introductio:

Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos?

Pasirinktos properšos. –  Žiauriausias žodis, iš atėjusiųjų galvon, – mano supratimu. Nes: man žodis properšos pirmiausia ir iš esmės siejasi su ledo properšom:  upė lyg ir būtų linkusi užšalti, t.y. pasiduoti šalčiui, bet srovė ar srovės kai kurioms vietoms to neleidžia padaryt – ot dar neleidžia užsitraukt ledu, bjaurybė ar bjaurybės.
Aš, septynmetis pirmokas, pirmąkart atsidūręs internate (ir tą žodį pirmąkart sužinojęs) – iš Raudonpamūšio į Vileišių aštuonmetės mokyklos internatą motinos buvau vežamas net per patį Pasvalį! – ir įsijungia ars memorativa: šiąnakt teks nakvoti ne namie (suvokiu; kai baigsis pamokos, nebebūsiu Antano Navalinsko valtim perkeltas per upę kiton, savon, pusėn; Mūša dar ne galutinai užšalo, bet valtim jos nebeįmanoma įveikti). – Stoviu, žiūriu ir galvoju: ar nėra kokių nerealių būdų įveikti šitą baisiai trumpą (kilometras, ne daugiau!) atstumą iki namų? — Ars memorativa (antro laipsnio?). Properšos – ir vienintelė leksinė tąsa: kad jūs kuo greičiau užsitrauktumėt! – Internate būdamas dukart bendravau su properšom: – Užsitraukit, – meldžiau žiemop; – Atsiverkit, plėskitės, išnykit, properšos, leiskit valčiai kirst upę, kirst Mūšą! – meldžiau jau pavasarį, jau kitąmet, nors būdamas tas pats pirmokas tame pačiame internate.
Dabar yra tiltas, ergo, nebelikę problemų, be kita ko, ir tokių juokingai egzistencinių, kaip buvo mano. Ar belikę vaikų, kitąpus Mūšos lankančių  mokyklą, – nežinau.
P.S. Esu sapnavęs: vyresni už mane anapus Mūšos [internate] gyvenantys jaunuoliai [iš šiapus Mūšos], pasitelkę ilgokas lentas, įveikia tas upėj likusias properšas (tai vyksta 1972-ais); aš, mažvaikis, sekdamas jųjų pavyzdžiu, – irgi noriu namo! – lyg ir darau tą patį, bet: nuslystu ir esu srovės panešamas po užšalusia upės paviršiaus dalim; trūksta oro, reikia išnirt paviršiun (kur ta properša?!), bet galvugalis atsimuša į ledą  – ir nubundu. Keliskart esu sapnavęs. O debesų properšų – ne, t.y. neatsimenu sapnavęs.