(374) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xvii (su priedurais)

Gal prieš porą savaičių, gal net anksčiau buvo galvoj susidėliojusi tokia įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa:

– Ko, be Dalios Staponkutės, dar esi pasiilgęs?
– Paulinos Eglės Pukytės. (Įtariu, net šitam tinklarašty kur nors yra užfiksuota, kad tik [ir] dėl jos tekstų skaitydavau 7 meno dienas? Tingiu tikrint.) Arba metė rašyt, arba jos tekstai ėmė rodytis ten, kur mano akys nepasiekia. Gaila.

Keistas dalykas: vis tebeprisimenu, kaip per Vilniaus knygų mugę seniai seniai buvo pristatinėjama P.E.P. pirmoji knyga Jų papročiai (Tyto alba, 2005), kaip leptelėjau, esą jos tekstai įrašytini (tikrai garbingon, mano supratimu) feljetono tradicijon, net pavyzdžių pateikiau, bet: autorei tas nepatiko. (Ką gi, apkaltinkin kontekstus: PL ir FR vs angliškieji.) Tiek to. Bet visad maniau ir tebemanau, kad P.E.P. tekstus privalu perskaityt kiekvienam save gerbiančiam humanitarui.
Ne tiek to: šio penktadienio 7MD perskaitęs Laimos Kreivytės pokalbį su P.E.P. „Kas už kampo?“ labai apsidžiaugiau: – o! – neigtrukus išeis nauja knyga:

„Bedalyje ir labdaryje“ nebėra „Jų papročių“ pirmojo asmens [gaila to I asmens] ir „Netikro zuikio“ „nuomonės“ aspekto [ir šito aspekto gaila]. Norėjau, kad ši knyga būtų poetiškesnė turiniu ir tarpdiscipliniškesnė forma – kažkur tarp literatūros ir meninio projekto. Ligi šiol šios dvi kūrybinės veiklos sritys man buvo atskiros, o čia jos susijungia. Be to, tai knyga ne apie Londoną ir ne apie Angliją, o apie žmones, ištrauktus iš jiems įprastos aplinkos, apie bendravimą ir nesusikalbėjimą.

Nors pirmas asmuo ir nuomonė buvo tai, dėl ko skaičiau pirmąją ir antrąją, poetiškesnę (kažkaip nelimpa šitas žodis prie Pukytės) ir tarpdiscipliniškesnę (limpa) tuo įdomiau bus skaityt. Jei prieš Kalėdas pasirodys knygynuose, būtiniausiai pasidovanosiu.

Arthur G. Dove,
The Critic (1925)

Digresija. Nesu perskaitęs nė vieno vad. emigrantinės lietuvių prozos kūrinio iki galo; nors kai kurie ir papuldavo į LLTI sudaromus 12-ukus. (Papievio Eiti nepriskiriu šiam porūšiui.) Paprasčiausiai – po kelių puslapių daros neįdomu; o kam save prievartaut? Nors ir pajusdavau šiokią tokią gėdą. Bet nuo šiol jokių gėdų.
L.K. paklausta: „Ar galvoji apie žiūrovą ar skaitytoją? Nors turi nemažą gerbėjų būrį, akivaizdu, kad nesistengi įtikti masėms. Ar skaitai kitų Londone ar apie Londoną rašančių lietuvių knygas? Ar įmanoma rasti joms bendrą vardiklį?“, P.E.P. atsako:

Masėms įtikti man nesiseka, kad ir norėčiau. Kitų apie Londoną rašančių lietuvių stengiuosi perskaityti bent po du sakinius – kur nors iš knygos vidurio, jei aptinku knygyne. Bendras jų vardiklis jau yra nurodytas Tavo klausime, o daugiau bendro surasti nesiimsiu, nes ne visas jas žinau. Iki šiol mano aptiktose žurnalistinio stiliaus knygose apie Angliją daugiau nei du sakinius perskaityti tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma, nes jose tiek mažai literatūros ir toks šiurpus teksto grakštumo ir minties kultūros trūkumas, kad verčiau jau kristi veidu ant ežio, kaip pasakytų Charlie Brookeris, nei iki galo skaityti tas knygas. Jų autoriai, vienus kitus metus pagyvenę Anglijoje, jau atsistoja į „trečią“ (visažinių ekspertų) poziciją ir varo tiesmuką, sunkiasvorę kritiką (visko, išskyrus save) arba moko, kas yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi.

Manyčiau, žiaurokai taiklu.