(1228) Vilniaus vaizdai, xxxvi: pro skirstomojo kalėjimo išvietės langą pažvelgus

(Praeitų metų lapkričio pabaigoj Lietuvos ir Čekijos draugija buvo sukvietusi žmonių Vilniaus miesto viešojon bibliotekon; bene svarbiausia priežastis – norėta pri(si)minti eiles rašiusį kalbininką Vytenį Grabauską (1934–2016). Tam renginy kalbėjo ir sūnus Viktoras; paminėjo, kad apie tėvą, kaip žmogų, labai daug sužinojęs iš jo atsiminimų, paskelbtų 1990-ais Santaros žurnale. — Neskaitęs buvau; pasirodo, popieryne tas numeris buvo, peržiūrėdamas radau, perskaičiau: VytG, „Draugo atminimui“, Santara, nr. 3, 1990, pavasaris, p. 26–36.)

1951-ų rugpjūčio vidurys; Sluškų rūmai, paversti skirstomuoju kalėjimu, vad. peresilka. Menė-kamera III aukšte, kurioj daugiau kaip pusšimtis nuteistųjų. Šešiolikmetis Sasnavos progimnazistas VytG bausmės laiką jau žino – kitų kalinių nuomone, vaikiškas, tik 10 metų.
Ir vieną popietę prižiūrėtojas kameron atveda naujoką: „neaukštas, tamsaus gymio, panašesnis į armėną ar italą, o ne į lietuvį, žvelgiantis lyg iš paniūrų [...]. Droviai nusišypso, kiekvienam ištiesia glebną ranką: Antanas Cibulskis.“ Metais vyresnis už VytG, mokęsis Betygaloj.

Dažnai atsisėsdavom ant viršutinių gultų, iš kur buvo matyti pasakiška Antakalnio panorama: tyliai srūvančios Neries vingis, o už jo – melsvų ūkų apgaubti pušynai.
– Dievuliau, koks grožis! – stebėjosi pirmą kartą šį vaizdą pamatęs Cibulskiukas.
– Palauk, dar tu ne tokių grožybių šiandien išvysi, kai nuves į išvietę, – sakau jam.
Antano migdolinės akys išsiplečia: išvietė ir grožis, ką tai turi bendra? Nieko aš jam nesakau – greitai pats įsitikins. Kai įžengėm į išvietę, esančią kitoje pastato pusėje, liepiau Antanui pasistoti ant rėčkos ir žvilgterėti pro langą. Iš jo burnos išlėkė toks pat šūksnis kaip anksčiau man: „O, Viešpatie!“ Prieš akis išniro Gedimino pilies bokštas, tartum ranka pasiekiamas. Kairėje – Trijų Kryžių kalnas, beje, be kryžių, dešinėje – sukanti vingį mūsų upelių motutė.
– Matai, kokių grožybių galima pamatyti išvietėje, – juokauju. (p. 27–28)

[VytG apie AntC kaip poetą – „padubysio Jeseniną“: „Studijuodamas pažinau daug poezijos garbintojų, kai kurie iš jų tapo įžymybėmis, bet nė vienas iš jų, mano manymu, negalėjo prilygti Cibulskiui improvizacijos galia. O juk jis nebuvo baigęs vidurinės!“ (p. 36). Vienintelį kartą buvo susitikę, būtent Sluškų rūmuos. Beje, AntC Betygaloj mokėsi kartu su šį pavasarį mirusiu Juozu Nekrošium, vienam suole sėdėjo. (Ne, ne kad lygint kūrybą ar likimus pulčiau; šiaip „konstatavau faktą“.) — 1993-iais tas pats Santaros žurnalas savo bibliotekėlėj išleido AntC eilėraščių rinkinį su JuozN įžanga, papildytą atsiminimais apie poetą (parengė Aleksas Dabulskis). AlD: „Taip jis ir neprisitaikė, neprisišliejo prie oficialiosios, vadinamosios tarybinės lietuvių poezijos, liko visuomenei nežinomas, išskyrus artimesniųjų bičiulių būrį. Užtat išsaugojo savo dvasios nepriklausomybę, neįsileisdamas čia jokių konjunktūrinių gudravimų, kompromisų, nuolaidų“ (p. 203); „Dabar atrodo, kad jo kūryba užims nuolatinę vietą mūsų kultūrinėje atmintyje“ (p. 194), – vylėsi Jonas Jurevičius. — Deja. — Gaila, kad iš šitos knygos į svetainę tautosatmintis.weebly.com perkeltam rašiny „Iš Antano Cibulskio biografijos“ mirties metuos susikeitė du skaitmenys: nuskendo ne 1968, o 1986-ais.]