(1227) Visiškai tarp kitko: apie atmintį, asmenvardžius ir kt.

ių metų Kultūros barų 4-am numery yra Rimanto Jokimaičio rašinys „Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą“ – pristatoma Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania, „reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones“, pasak RimJ. [Balandžio pabaigoj tas pats tekstas buvo paskelbtas ir vorutoj.lt be jokių nuorodų į KB; kartais keista situacija susidaro: nebežinia, kurią publikaciją laikyt pirmine.]
Ko recenzentas pasigenda skaitydamas? — (a) „Skaitant į akis krinta, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tas nebūtų svarbu“ (p. 76–77) ir (b) asmenvardžių, pvz.: „Gaila, kad nepateikiama detalių, nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis buvo areštuota besislapstanti žydaitė“ (p. 84); „Gaila, bet ir šiame pasakojime nėra paminėtas to gerojo samariečio vardas“ (p. 85).
Suprantama: noris ir metų, ir pavardžių, bet: atmintis, deja, tokia – gal tik keli iš šimto gali prisimint, kada tiksliai koks įvykis atsitiko, o ir asmenvardžiai nesilaiko galvoj, be to, gal žmogus net nežinojo žmogaus pavardės, tik vardą, o gal net ir vardo nežinojo; ar mes visada bent jau paklausiam žmogaus: koks jūsų vardas pavardė? Jei ir (su)žinom, ar ilgai atminty išsilaiko? Ne tai atrodo svarbiausia, o ką žmogus pasakė ar padarė; juk ne dėl būsimų istorikų straipsnių su tiksliomis datomis ir asmenvardžiais žmogus gyvena. — Gan tų svarstymų.
Nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei ne: vieną epizodą galima patikslint. Pastraipa iš RimJ rašinio:

Įstrigo jurbarkiškiams ir vienas sekmadienis bažnyčioje. Jau po žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, išeikit iš bažnyčios.“ Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Keletas susigūžusių vyrų išėjo. (p. 84)

Nelabai aišku, ar tai perpasakojimas to, kas skaityta, ar rašinio autorius prisimena, ką pats girdėjęs, ir pasakoja. Regis, antras variantas. — Skaitydamas tą pastraipą, iškart prisiminiau a.a. Joną Juškaitį. 1999 VI 1 Valstiečių laikrašty buvo paskelbtas Paulino Matuko pokalbis su poetu „Teturiu tik savo laisvę ir savo poeziją...“, perspausdintas knygoj Trauktis atsišaudant (2016); cituoju iš knygos, nes ten yra patikslinta:

Kas išgirdo istorikų kvietimą atsiliepti, kad kunigai draudė savintis sušaudytų žydų turtą? Juk ir aš pats klausiausi, ir motina ne kartą su pasibaisėjimu parėjusi pasakojo, kaip prie vokiečių Jurbarko klebonas² kumštimi trankė sakyklą per pamokslus šaukdamas: žydšaudžiai, būkite prakeikti, prakeikti būsite ir tie, kurie kišite rankas prie žydų turto, visi tokie išeikit iš bažnyčios! Negi Lietuvoje neliko žmonių, kurie paliudytų panašius atvejus? Bet vieni abejingi iš vargo, o kiti sukibę į turtus: kad tik daugiau, kas bus, tas bus. (p. 26)
---------------------------
² Kunigas Anatolijus Stanevičius, 1943 m.

[Apibendrinimai iš principo neteisingi; neteisingi dalies atžvilgiu; deja, dažniausiai – gerosios. — Prisiminiau prieš porą metų skaitytą pokalbį su Christophu Dieckmannu, studijos Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944 autorium:

Bažnyčia nieko nedarė. 1941 m. spalį posėdžiavo Vyskupų konferencija, tačiau jie svarstė vienintelę problemą – ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. Tik šis klausimas. Taip, pavieniai kunigai protestavo, bažnyčiose ragino nežudyti. (cit. iš čia)

Bet juk tie protestavusieji kunigai, ne tik kalbėjusieji, ir dariusieji – padėjusieji besislapstantiems žydams – irgi Bažnyčios nariai, jos dalis, teisingai, pagal savo sąžinę, o ne kokius nors nurodymus iš viršaus besielgusioji dalis; ar vyresnybės nutarimus traktuodami kaip visų požiūrio atspindį esam teisūs? Suprantu, leidžiuos ton sritin, kur protas nepajėgs tiksliai suformuluot minčių; vienu dalyku esu įsitikinęs: gera ar bloga daro žmonės, konkretūs žmonės.]
Jonas Juškaitis prisiminė savo parapijos kunigą; Sigitas Geda, atsakydamas į katalikų mėnraščio Sandora klausimą „Ką manote apie Bažnyčios skilimus, kryžiaus karus, inkviziciją, apie kaltinimą dėl „kolaboravimo“ su naciais (neutralią laikyseną), dabar esančias ir visada buvusias stiprias institucionalizmo apraiškas?“ prisiminė savo parapijos kunigą:

Dažnai mūsų Bažnyčios laikysena čia labai jau dviprasmiška. Kaip gimtosios [Veisiejų] parapijos klebono II pasaulinio karo metais... Neišeina man iš galvos: sužinojęs, kad rengiamasi sušaudyti miestelio žydus, kunigas pasikvietė nacių majorą, pavaišino ir sutarė: „Daryk, tik kitoje parapijoje!..“ (Sandora, 1999, nr. 10, p. 4–5)

Ir pagal kurio klebono poelgį apibendrinsim kunigų nuostatas – Jurbarko ar Veisiejų? — Nedaug ko vertos kalbos apskritai apie kunigus, lietuvius ir pan. kuopinius dalykus; suprantu, istorija be tokių sąvokų negali išsiverst, bet labai labai rimtai pasvarsčius derėtų jas telktis.