(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-04-03

(970) Pakeliui į darbą, vii: spėlionės įdomus dalykas

ieko naujo, tik priminta, kad bent jau kurį laiką Ernestas Hemingwayus buvo NKVD agentas.
Ar žinojo apie tai Romualdas Lankauskas, kai vertė Senį ir jūrą (vertimas išėjo 1960), Atsisveikinimą su ginklais (su Gabriele Bekeryte, 1962), Žaliąsias Afrikos kalvas (1964), kai jam buvo priekaištaujama dėl Hemingwayaus įtakos? – Manyčiau, ne. Iš kur galėjo sužinot.
O ar žinojo apie tai slaptųjų Sovietų Sąjungos tarnybų generolas majoras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1956-ais baigęs kursus Gorkio literatūros institute Maskvoj? – Galėjo; galėjo besimokydamas rašytojystės susitikt su buv. NKVD bendradarbiais, o tie ir apšvietė kolegą, tapusį rašytoju, kas tas 1954-ų Nobelio literatūros premijos laureatas. Žinojo nežinojo, bet kad Hemingwayaus gerbėjas buvo – taip.
Iš Jono Juškaičio, 1958–1962 metais dirbusio Literatūroj ir mene, atsiminimų:
Pas [Zakariją] Grigoraitį dažnai prisėda pasišnekučiuoti Guzevičius, atneša vis naują Hemingway’aus romaną vokiečių kalba. (Trauktis atsišaudant, 2016, p. 183)
Vadinas, ne tik pats skaitė, bet net kitiems siūlė ir tuos ErnH kūrinius, kurie nebuvo išversti į rusų kalbą. Gerbėju tikrai galima vadint.

Prieduras: Gudaitis-Guzevičius apie rašytojus, kurių pavardės užrašytos ant Lankausko šaržo krūtinės, – Remarque’ą ir Hemingwayų
— 1959-ais išėjo Vinco Žilionio beveik 600 puslapių romanas Atsisakom nuo senojo svietoPergalė išspausdino Jokūbo Josadės kritišką recenziją (1960, nr. 1), į ją atsiliepė romano autorius straipsniu „Mūsų romanas ir kritika“ (Literatūra ir menas, 1960-03-05), ir prasidėjo tokia lyg diskusija, kurion įsiterpė ir Gudaitis-Guzevičius; tarp kitko, nesutikęs su Žilionio priekaištais „vakariečiams“:
Kas kita paties V. Žilionio priekaištai „Trijų draugų“ romano autoriui ir kt. „tipiškiems vakariečiams“. Pro juos negalima praeiti nesustojus. Kaip tik – nei Remarkas, nei Heminguėjus nėra „tipiški vakariečiai“. „Vakariečiams“ tipinga dabar vaizduoti dvasinį žmogaus išbergždimą, neviltį, visų kolektyvinių žmoniškųjų jausmų bankrutavimą, visišką meilės, draugystės, autoritetų ir vertybių neigimą.
Argi tokie yra Remarko „Trys draugai“? Jie plačiai skaitomi ir leidžiami ne dėl to, kad ten daug išgerta kalvadoso ir panašių svaigalų, o dėl tos visai retos Vakaruose lyriškos draugystės, subtilaus žmonių susidraugavimo ir draugo pasiaukojimo draugui tuo metu, kai aplinkui siaučia plėšrusis kapitalo žmogėdra, viešpatauja apgaulė ir prievarta. Nuo remarkiškosios kapitalistinio pasaulio kritikos, buržuazinės visuomenės aksesuarų paneigimo ir atsižadėjimo, nuo pavienio, atsiskyrėliško atsiskaitymo su gestapininku labai netoli ligi šaukimo stoti į kovą prieš kapitalą, gimdantį fašizmą ir smurtą, ir nedarbą, ir skurdą, į kovą už naująją santvarką be kapitalizmo siurbėlių. O ką jau kalbėti apie Heminguėjų – buvusį Ispanijos tarptautinių brigadų dalyvį, o dabar – pažangiosios Kubos draugą, Tarybų Sąjungos draugą!
Ne sykį, vos išėjus iš spaudos naujoms Heminguėjaus knygoms, autorius gaudavo grasinimų: arba liautis rašyti, arba pasiruošti keliauti į aną pasaulį. Manau, kad Heminguėjui visai nereikia mano apgynimo žodžių. [...]
Buržuazijos valdymo laikais dominuoja jos statytinių „kritikų“ balsas. Štai kaip į klausimą apie kritikos baimę tas pats Heminguėjus atsako vienam laikraštininkui: „Bijoti nebuvo ko. Iš pradžių aš nieko neuždirbdavau savo raštais. Tiesiog rašiau, kaip mokėjau. Kritika man nerūpėjo, aš praktiškai su ja nesusidurdavau. Kada darai pirmuosius žingsnius literatūroje, tavęs niekas nepastebi. (Iš pradžių nepastebi, o paskui, kad kokios, ima grasinti mirtimi! – A.G.-G.) Tai laimingas pradedančiųjų likimas... Nesėkmių pasitaiko kąsdien, jei darbas nevyksta. Nesėkmių nebūna tik tada, kai pradedi pirmą kartą rašyti. Tada viskaas, ką parašei, atrodo puiku ir jautiesi puikiai. Atrodo, kad rašyti yra labai lengva, ir atlieki tai su dideliu malonumu. Bet galvoji apie save, o ne apie skaitytoją. Jam tavo rašiniai ypatingo malonumo nesudaro. Vėliau, kai išmoksti rašyti skaitančiajam, rašytojo darbas daugiau nebeatrodo tau lengvas. Galutinai atmintyje pasilieka tik įsiminimas, kaip sunku buvo jį rašyti.“ („Inostrannaja literatūra“ 1960 m. Nr. 1).
Tai pasakė ne koks nors pradedantysis ar jau bebaigiąs išsimušti iš pradedančiųjų tarpo „mėgėjas“, bet pats Heminguėjus. Jam, kiek galima spręsti iš jo žodžių, nebuvo padėjusi kritiko ranka, bet jis pats atkakliausiai dirbo ir dirbo, iki pasiekė savo tikslą, susidarė savo ypatingą herojų atmosferą, atskleidė veikėjo vidų intymiškiausiame virpėjime, susidarė savitą stilių. („Apie storas knygas ir svarią kritiką“, LM, 1960-05-07, p. 3)
Na argi ne gerbėjo svarstymai?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)