(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-06-30

(872) Iš popieryno, xxxi: žodžiai, žodžiai, žodžiai

[Nieko bendro su Hamletu (II:2).] — Nesu kalbos gryninimo šalininkas, gal net šiek tiek atvirkščiai: jei imam naudotis kokiu ne pačių sukurtu daiktu, sugalvotu dalyku, tai ir jo vardą imkim: nesvarbu, bažnyčia, kugelis ar kompiuteris. Failus seivinu, ir nesuku sau galvos. Aišku, jei atsiranda geras atitikmuo, tebūnie, kaip kam priimtiniau, taip tevadina; būtinai atitikmenį sugalvot ir tik jį siūlyt vartoti – švelniai tariant, kvailokai atrodo. Bet yra dalykų, kuriems reiktų savų žodžių. Išorei apibūdinti ar įvardinti turim užtektinai (vis giriamės gal daugiausia žodžio eiti sinonimų turį), o va žmogaus vidiniams reikalams visokiems – striuka (regis, Ramutė Ramunienė yra sakiusi, kad, verčiant iš prancūzų, neviltis apima prireikus perteikt meilės niuansus ir atspalvius lietuviškai). — [Čia toks lyg ir atvadas.]
Vertėjas Edvardas Viskanta, vos ne 100 metų sulaukęs (1902–2002), gyvenimo pabaigoj Marijai Macijauskienei pasakojos:
Lenkiu galvą Jonui Jablonskiui. Jis davė vertimo teorijos ir praktikos pagrindus. Atsimenu, atsinešė į auditoriją rusišką Smailso knygelę „Charakteris“, suplėšė į lankus ir padalino mums, studentams, kad po mėnesio kiekvienas savo lanką atneštume išvertę. Kai sunešėm, garsiai skaitėm ir nagrinėjom. Paskui tuos darbus išleido atskirom knygutėm. Tik tada mums verčiant ir atsirado iki tol lietuvių kalboje nebuvę žodžiai: saviaukla, įstaiga, savišvieta, asmenybė, savimoka, savitvarda. Vėliau tie žodžiai įėjo į kalbos apyvartą. („Girtas iš meilės savo gimtajai kalbai...“, Literatūra ir menas, 2002-03-22, p. 7)
Jūs gal ir žinot, aš tai nežinojau, kas tas Smailsas – Samuel Smiles (1812–1904). Character išėjo 1871-ais, rusiškas vertimas – po metų, lenkiškas po dvejų. Ir ne po vieną leidimą būta (tarkim, 1883-ais jau 4-as Характеръ leidimas pasirodė). Tos Viskantos minimos vertimo knygelės (regis, keturios) išleistos 1923–1925 metais.
Lietuviai saviauklą ir savitvardą turi mažiau negu 100 metų. Sakot: nu ir kas? Manau, vis dėlto šis tas.

Digresija (per savi- susisiejo). Sigitas Geda 2000-09-19 užsirašė:
Rusai turi žodį samoistiazatel’.
Lietuviškai – patėdys? Kaip patvaldys...
Ar mūsų krašte žmonės nesikankino patys? Negraužė savęs iš vidaus? Ar trūko tam tikrų lytinių nukrypimų?
O žodžio gero nėr! (Šiaurės Atėnai, 2002-02-15, p. 5)
Suabejojau dėl to patėdžio. Patvaldys – autokratas, patvaldystė – vienvaldystė, nors rus. samoderžavije (kaip ir, pvz., samosoznanije – savimonė), be to, LKŽ užfiksuota: patvaldybė – savivalda.
Didžiajam rusų–lietuvių kalbų žodyne (t. 2, 2013) neradęs, pagooglinau: самоистязатель.
Pasirodo, taip rusiškai išverstas vienos Terencijaus (Publius Terentius Afer), garsiosios sentencijos „Homo sum, humani nihil a me alienum puto“ autoriaus, 163-iais pr. Kr. sukurtos komedijos pavadinimas, ir būtent iš šio kūrinio ta visiem girdėta mintis ištraukta. Neradęs tinkamo lotyniško žodžio, T. pasiėmė sengraikišką, tik lotyniškai užrašė – Heautontimorumenos (anglai verčia The Self-Tormentor, vokiečiai Der Selbstquäler, lenkai Sam siebie karzący, o prancūzai palieka kaip radę – L’Heautontimoroumenos; lietuviškai šios Terencijaus komedijos pavadinimas išverstas Pats save baudžiąs.
Taip pat rusai verčia ir vieno Baudelaire’o eilėraščio iš Les fleurs du mal pavadinimą – «Самоистязатель» (greičiausiai per minėtąją sentenciją šis eilėraštis siejas ir su romėnų dramaturgu). Pala, o kaip padarė Geda, versdamas Piktybės gėles (išleistos 2005)? Ogi paliko ką radęs: „Heautontimoroumenos“, tik žvaigždutė prikabinta ir paaiškinta: „Pats save kankinantis (gr.).“
Nors labai noris įtarti, kad tą samoistiazatielių Geda rado būtent skaitydamas Baudelaire’ą rusiškai, bet gal ir ne. 2005-03-18 užsirašo:
Yra toksai Ch. Baudelaire’o eilėraštis graikišku pavadinimu. Atrodo, niekaip negalima atsiminti. O juokai! Reikia tik suskaldyti:
He-autonti-morou-menos
Pats save kankinantis!
Savikanka?
Tačiau pabandyk įsiminti neskiemenuodamas! Galą gausi. (ŠA, 2007-04-21, p. 5)
Ne, nieko nesiūlau (galvoj pasisukiojo savigrauža, savinaika, bet vargu ar kas iš šio lizdo tiktų žmogui įvardinti).

4 komentarai:

  1. Anonimiškas2016-07-01 17:16

    samoistiazatel’ - saveėdys, saveėdis, savaėdis, savegriaužys...
    Na kaip?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Neblogai, nors: nieko gero, jei yra -eė- ar -aė-, kita vertus, kiek suprantu, prasmė truputį, kaip čia pasakius, sudėtingesnė: jon turėtų įeit savęs baudimas už kažką, kažkokią nuodėmę ar nusikaltimą. Jūsų siūlomiems variantas to atspalvio lyg trūkstų. Tai kažkas rimčiau negu „egosadizmas“.

      Panaikinti
  2. Įdomi istorija pasiknisus išryškėjo.
    Bodlerą į rusų kalbą išvertė Adrianas Lamblė (1984–1955), apie jį mažai žinoma (Vikipedija: Данные о жизни поэта предельно скудны). Bodlero vertimas išėjo 1929 m. Paryžiuje. Taip išeina, kad jis ir nukalė tą žodį?

    Terencijų į rusų kalbą išvertė Aleksejus Artiuškovas (1974–?), apie jį dar mažiau žinoma (Vikipedija: Обстоятельства жизни Артюшкова и его литературные связи практически неизвестны). Terencijaus komedijų rusiškas vertimas išėjo 1934 m. Neaišku, ar Artiuškovas žinojo rusišką Bodlero eilėraščio pavadinimą, ar tokį pat rusišką žodį sugalvojo pats?

    1947 m., taigi po 13 metų nuo Terencijaus vertimų knygos, išėjo rusiškas Josifo Tronskio vadovėlis „Antikinės literatūros istorija“. Turiu 1988 m. leidimą, pasižiūrėjau, ten šita Terencijaus komedija vadinama Сам себя наказывающий. Vadinasi, Tronskis nežinojo, kad yra vertimas ir kad ta komedija rusiškai vadinasi Самоистязатель?

    Tronskio vadovėlis išleistas ir lietuviškai (1951, 1955, 1961). Tikriausiai tas Pats save baudžiąs ir paėjo nuo jo (aišku, reiktų patikrint, ar ten taip).
    Žodžiu, lieka neaišku, kas ką iš ko paėmė ar nepaėmė, kas ką žinojo ar nežinojo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet juk tai ir yra įdomiausia, ko negali iki galo išsiaiškint :)
      Vakar pasigalvojo: gal teisingiausiai pasielgė prancūzai, palikdami lotynų kalba parašyto kūrinio sengraikišką pavadinimą?
      Diletanto nuomonė, aišku, bet įsivaizduoju, kad graikai dvasinių patirčių srity buvo kur kas subtilesni negu romėnai; ir žodžių jų kalboj buvo daugiaprasmiškesnių; kad ir katarsis – neįmanoma rast ar sukurt kitos kalbos vieną žodį, kuris graikiško reikšmes ir prasmes visas aprėptų; tik nusakomuoju būdu kita kalba galima mėgint paaiškinti, kas tai per dvasinis vyksmas. Arba iš graikų tragedijų žinomas hybris, apie kurį yra svarstęs ir Algimantas Mackus (jo „Užrašuos apie egzilę“, skelbtuos Margutyje, buvo hubris, Bronys Savukynas įtikino, kad reiktų pataisyt amerikonišką transkripciją).

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)