(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-05-11

(856) Tarp kitko: apie intonaciją, Baudelaire’o „Albatrosą“, nebūtį ir kt.


Besklaidydamas popieryną, radau Vytauto Kubiliaus straipsnį „Vytautas Mačernis ir ‘žemininkai’“, paskelbtą 1991-ais Literatūroj ir mene (ne išplėštą lapą, o iškirptas teksto skiltis ir gumos klijais [kad nesiraukšlėtų] priklijuotas prie A4). Užkliuvau už (manau, labai įžvalgios) minties:
Tik savita intonacija atskiria vieną poetų kartą nuo kitos, tik ji ženklina naujo etapo pradžią.
Žemos, lėtos, sunkumo prisigėrusios balso moduliacijos pirmiausia pasigirsta poetiniuose vertimuose, kurių imasi jaunoji karta. „Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės / prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių, / kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės, / ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.“ Tai Š. Bodlero „Albatrosas“, išverstas L. Švedo 1940 metais. (LM, 1991-06-08, nr. 23, p. 1)
Dar kaip naujosios intonacijos pavyzdį Kubilius pacituoja posmą iš Oskaro Milašiaus „Nebaigtosios simfonijos“, verstos Albino Žukausko tais pačiais metais. (Mano atminty kitas ryškus tos naujosios intonacijos pavyzdys – Mamerto Indriliūno verstas W.B. Yeatso eilėraštis „Innisfree sala ežere“: „Mane vilioja vis pakilt ir eit prie ežero, prie Innisfree. / Tenai iš samanų ir molio lūšną sulipdyčiau. / Aplinkui ją auginčiau pupų lysves, turėčiau bičių avily / Ir taip gyvenčiau vienišas tarp malonaus dūzgimo bičių“ [Naujoji Romuva, 1939, nr. 13, p. 291]. Į šio vertimo intonaciją dėmesį yra atkreipusi Vanda Zaborskaitė: „Yeatso eilėraščio vertimas [...] giliai įstrigo į anos kartos sąmonę. Kai po karo pasirodė to paties eilėraščio A. Churgino vertimas, jis atrodė visiškai svetimas ir neatpažįstamas. O Indriliūnas prabilo tąja nepakartojama intonacija, kuri, atrodo, kyla iš pačios poetiškumo gilumos, kuri girdėti ir V. Mačernio ‘Vizijose’“ [Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 391].)
Apie paminėtąjį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą Kubilius yra svarstęs ir anksčiau:
L. Švedas, jaunas poetas, jau išsižadėjęs gležnos neoromantikų intonacijos, pagavo krintančią bodleriškos eilutės tonaciją, be melancholiškų atodūsių, sklidiną geliančio nebūties aiškumo. Nukėlęs priedėlius, pažymimuosius žodžius ir palyginimus į sakinio galą, jis išgavo sulėtintą slinktį, skambančią žemu graudoku iškilmingumo tembru. (Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, 1983, p. 261)
Ir pacitavęs du pirmus vertimo posmus (bet esminė mintis paskutiniam, ketvirtam). Štai visas vertimas iš Naujosios Romuvos (1940, nr. 14, p. 283):
Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės
prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių,
kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės,
ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.

Žiūrėkite: ant denio stovi paukštis nugalėtas,
tasai karalius toks susmukęs, toks bailus,
baltuosius džiugesio sparnus nuvargusiai, iš lėto
nuleidžia šonuose, kaip didelius irklus.

Koki suglebę, koki bjaurūs tie, kurie plasnojo
be galo gražūs ir didingi erdvėse aukštai!
Nū vienas jūrininkas pypke paukštį suvilioja,
o kitas pajuokia šlubuojantį piktai.

Poetas panašus į debesų karalių,
kurs plazda vėtroje, šaulius paneigdamas tenai.
Nuplėškit jį prie žemės ir pajuokite nevalioj,
jam vaikščioti kliudys tie platūs milžino sparnai!
(Prince des nuées – debesų karalius; turint omeny šį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą, manau, randas papildomų, tarkim, Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“ suvokimo galimybių.)
Dabarties gimnazistams siūloma rast ir skaityt Sigito Gedos vertimą (žr. Literatūra 12 klasei: chrestomatija, d. I, 2012, p. 291). — Vertimus gretinti – neturint tikslo vertinti, kuris „tikslesnis“ ar „geresnis“ – filologo gurmano užsiėmimas.
Dažnai, kai maudulys užvaldo ekipažą, –
Prigaudo albatrosų, paukščių didelių,
Tingių bendrakeleivių, kur po dangų rąžos,
Lydėdami laivus nelaimėlių keliu.

Vos bloškia juos jūreiviai ant lentinio denio,
Karaliai žydrumos sugėdinti, lėti
Savo gailiais ir balzganais sparnais plevena, –
Jie styro kaip irklai, į šonus nuleisti.

Keleivis su sparnais, dramblotas ir suglebęs!
Prieš valandą gražus, dabar tiesiog bjaurus!
Jūreivis vienas grūda pypkę jam į snapą,
O šlubius ima mėgdžiot tą, kur neskrajos!

Poetas panašus į princą debesijos, –
Nepabijos audrų, kvatosis iš strėlės,
Bet nutrenktas žemyn, tarp klykiančios žmonijos
Su milžino sparnais paeiti negalės.
(Ch. B., Piktybės gėlės, 2005, p. 15)
Yra dar vienas šio eilėraščio vertimas – Vlado Baltuškevičiaus:
Karts nuo karto, kai vandens jūreiviams įkyri,
Išsiblaškymo džiaugsmui jie gaudo didžius,
Laivą lydinčius daugelį, daugelį mylių,
Albatrosus, dangaus plačiasparnius paukščius.

Okeano ir žydrio karalius gėdingai
Denin blunksteli dusliai. Ir smurto aukos
Tie baltieji sparnai, dideli ir galingi,
Tartum irklai atlėgsta, išsenkant jėgoms.

Jis, puikus, nebijojęs audrų pasiučiausių,
Toks bejėgis, nesavas, kai leipstą juoku
Vyrai puola ir plaštakom plunksnas jam šiaušia
Arba žiodo, pradvisę prastu tabaku.

Taip ir tu, o Poete, virš šėlstančios jūros,
Nepasiekiamas, lemčiai nepaklusnus,
Šurmulingoj minioj, tarp kvailių atsidūręs,
Sunkiai pakeli baltus giganto sparnus.
(Š. B., Piktybės gėlės, 1996, p. 11)
(Tik viena pastaba: jei prireiktų Baudelaire’o „Albatroso“ svarstant apie žemininkus, be jokios abejonės, cituotinas Švedo vertimas.)
— Ir dar mintis iš pradžioj cituoto Vytauto Kubiliaus straipsnio:
Žodis „nebūtis“, atėjęs iš Š. Bodlero (néant) ir J. Girniaus paskaitų apie egzistencializmo filosofiją („Mirtis yra žmogiško buvimo būdas“), traukia kaip „tragingos epochos“ magnetas visą „žemininkų“ kartą. J. Kėkštas rašo: „norėčiau eiti nebūtin“. A. Nyka-Niliūnas sako: „Ir amžinybės horizonte pasirodys / nešantys į nebūtį laivai“. H. Nagys regi mirties ženklus net gamtoje, kuri ligi tol nemirtinga lietuvių lyrikoje: „Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, – / bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį“. (ibid., p. 2)
Ir taip noris pratęst: prisiminkim dar Broniaus Krivicko 1948-ais sukurto soneto pirmąją eilutę: „Mano dienos nebūtin pasvirę“. — B.K. poezija, nors kurta kitomis aplinkybėmis, neišklysta iš jojo kartos, žemininkų, intonacinės ir pasaulėjautinės orbitos; jei būtų jo eilėraščiai kokiu nors stebuklingu būdu pasiekę Žemės antologijos rengėjus, neabejotina, būt buvę jon įtraukti; ir dėl antologijos įvado – Juozas Girnius: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [= parašęs įvadą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“ (NŽ-A, 2015, nr. 6, p. 20).
– Ar nebūtis lietuvių poezijon atėjo iš Baudelaire’o, ar smelkės ir iš kitur? – vertas pasvarstyt klausimas.

1 komentaras:

  1. Google+ pavyko išpešt Aurelijaus Katkevičiaus (pats verčia, ir poetinius tekstus) nuomonę apie vertimų intonacijas, toks lyg pasišnekėjimas išėjo:
    – Apie intonacijas (gryn mano jutimai): į tamsiai nuodingą ir tirštą Beaudelaire’o medų man labiausiai panašus Švedo. Gedos per lengvas, per strykčiojantis, Baltuškevičiaus (tokio nežinojau) – biskutuką saviveikla. Apie nebūtį – o gal rusiškasis Baltrušaitis, Briusovas? Ne prancūzai.
    – Dėl vertimų – ir man labai panašiai vaidenos; net nežinau, kaip pasakyt, tarsi Švedas būt jutęs kokią stiprią empatiją, ar kaip. O va dėl tos nebūties, ir aš suabejojau Kubiliaus tvirtinimu; gal žemininkams, kuriems rusų buvo jau ne pagrindinė užsienio kalba, ir iš Baudelaire’o, bet negi anksčiau nebuvo nebūties mūsojoj poezijoj? Jei buvo, tai atėjusi iš Tavo minimų ar per juos?
    – Na, jaunas Putinas pilnas nebūčių. Ir čia tiesios sąsajos su rusų simbolizmu.
    – Teip, nors pati nebūties samprata, aišku, skirias nuo žemininkų. — Tikrai įdomi tema būtų rimtesniem svarstymam. — Ačiū, kad atsiliepei, Auri.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)