(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-05-19

(859) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, l

– Tas, kuris kableliu atskiria nevienarūšius pažyminius.
– Kas tas?
– Nerijus Cibulskas. Jo PK praplaukė pro šalį, tai perskaičiau antrąją. Nepadoru likt nieko neskaičius (publikacijos periodikoj kas kita).
– Nu bet tas tavo apibūdinimas...
– O ką? Nė vieno kito eilėraščius skaitant šitas dalykas neužkliuvo, o va šįkart užkliuvo. Suprantu, labai subjektyvu, bet dabar Cibulskas galvoj ne šiaip, o pažymėtas poetas.
– Poetas?
– Poetas. Pastabus, pajėgus akim pamatytą vaizdą-radinį transformuot į poetinį (atsitiktinis pvz.: „Srovę prievartauja kelios ankstyvos baidarės, / skubančios paskui tolstantį rūką“, p. 62). Bet dažnokai eilėraštis mėginant suvokt subyra: vaizdas / vaizdas / vaizdas, o norėtųs, kad sukibtų: vaizdas–vaizdas–vaizdas. „Akmuo buvo tvirtai įsikandęs akmens, / todėl išlikusius pamatus, nors blankiai, dar atmena“ (p. 40). Vieną eilėraštį radau labai gerą (= labai patiko) – „Trumpiausia biografija“. (Yra „Orkestro duobė“ – kas nori, gali pakeliui prisimint Algirdą Verbą; ir palygint, nors sunkiai lyginas.)
– Viskas?
– Dar pagalvojau: gal kam labai gražu ir poetinga atrodo, o man alergiją kelia tokio tipo metaforos: ramybės sula, beprotybės šunelis, nerimo balionas. Bet čia visiškai šiaip.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)