(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-05-18

(858) Epizodai, xii: stovi Mieželaitis 1989-ų pavasarį Kremliuje ir ploja

žpraeitą šeštadienį, gegužės 7-ą, spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną, Institute vyko Marcelijaus Martinaičio skaitymai. Jau popiet, apie trečią, salėj pristatant atsiminimų apie M.M. knygą, su M.K. prisisėdom ant suolo šalia Vileišio rūmų ir kažkaip išėjo iš kalbos: ar būt skyręsi skaitymai, jei būt buvę Sigito Gedos. Būt buvę kitokie, atmosfera būt buvusi kitokia. Vis dėlto asmens šešėlis dar ilgai ir po mirties vejas kūrybą, krinta ant santykių su jąja.
O, tarkim, Eduardo Mieželaičio poezijos skaitymų tokią dieną išvis neįsivaizduoju. (Jei vyktų, tikrai juos vest atsisakyčiau.)
Yra epizodų, kurie – nežinau kodėl – tampa labai reikšmingi klostantis požiūriui į žmogų. Tokį epizodą apie Mieželaitį yra užfiksavęs Marcelijus Martinaitis:
[...] Mieželaitį paskiau matydavau jau tik Maskvoje, Kremliaus Suvažiavimų rūmuose, kuriuose deputataudami sėdėjome per kelias kėdes. Kas tada ten vyko, daugelis gerai prisimena, be abejonės, įsiminė Sąjūdžio deputatų gana vieninga, išskirtinė laikysena.
     Tačiau E. Mieželaitis prie sąjūdininkų nesidėjo, buvo kažkoks atsiskyręs, nekalbus, lyg ir liūdnas, vienišas, pavargęs, neatsimenu, kad būtų ką nors kalbėjęs, tikriausiai niekuo mums ir nepakenkė. Prasidėjus tiems suvažiavimams deputatus dar veikė seni įpročiai, sakysime, po kokios nors trafaretinės frazės ploti arba urmu visai salei stotis. Mes buvome sutarę to nedalyti, didžiulėje salėje likdavome maža sėdinčiųjų salelė, o mūsų pusėn iš pradžių skriedavo piktos replikos ar net grasinimai, kol salė su tuo apsiprato, o ir kitų respublikų delegatai netrukus nustojo šokinėti iš savo vietų.
     Ir štai tada man labai įstrigo E. Mieželaitis. Salė, pritardama kažkokiam kalbėtojui, užstojusiam Tbilisio represijų vykdytojus, kareiviškais kastuvėliais aikštėje talžiusius galvas, atsistojo, išskyrus gruzinus ir mus. [Mėginau ieškot, koks tai galėjo būt epizodas. Gen. Radionovo kalba? Bet neplojama stovint. M.M. užfiksuotas 09:43.] Štai nuo tada E. Mieželaitis mano atmintyje taip ir liko stovintis tarp mūsų, rodos, tik su dviem jedinstvininkais. Tada pagalvojau, štai kaip dabar atrodo tas jo išgarsintas, tarp žemės ir dangaus pastatytas Žmogus – vienišas, liūdnas, kažkoks paliegęs ar net pasimetęs, užkluptas greitų, netikėtų permainų.
     Dėl to negaliu nei piktintis, nei teisti, nes vis dėlto jis nebuvo koks ortodoksas, daug ką, kaip tekdavo girdėti, tuo metu skaudžiai išgyvenantis. Tik gal nejučiomis imdavo veikti tie trys ne savo žodžiai [„Я, человек, / Я, коммунист“, atsiradę ne paties E.M., o poezijos knygos Человек (1961), už kurią paskirta Lenino premija, redaktoriaus Boriso Sluckio iniciatyva], pasirašyti savo vardu? (Post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, 2008, p. 36–37)
P.S. Audinga Peluritytė, prisimindama pirmąjį savo susitikimą su VU literatų būreliu 1985-ais: „Virginijus Gasiliūnas sakė, kad reikia būti atsakingam už kiekvieną poelgį, kiekvieną žodį“ (Marcelijus: atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį, 2016, p. 251). Neatsimenu taip sakęs, net abejoju, ar apskritai tame susirinkime buvau, o dėl ištaros esmės – taip, tokia nuostata ir liko.

2 komentarai:

  1. Apie Gedą tai nėra tokios atsiminimų knygos...
    (Niekas nesiryžta rinkti? Ar surinktų išleisti?)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei kas imtųs rinkti, gal ir parinktų; kitas klausimas, kiek būtų tariančių: gal geriau pasilaikysiu tuos prisiminimus sau (prisiminęs kad ir reakciją į Viktorijos Daujotytės studiją); kiek būtų tokių, kurie, sužinoję, kad bus to ir to prisiminimai, tartų: tada mano prašom nedėt knygon; manau, komplikuota situacija.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)