(769) Pakeliui namo, xxv: prisiminiau šeštadienio rytą

Vilniaus vaizdai, xxvii:
„Efeso kebabų“ prie Tuskulėnų rimties parko stotelės neliko;
vargu ar virš atvežtojo naujo „paviljono“ atsiras užrašas „Efeso kebabai“;
apyvarta to kromelio, sprėju, buvo labai nedidelė

Šeštadieniais Žinių radijas retransliuoja „Svobodą“  ne iki 6:00, o iki 7:00. Tada paleidžia kartojamos laidos „Pasaulis pagal moteris“, kurią rengia Vilma Čereškienė, įrašą. Praeitą šeštadienį buvo šitos laidos kartojimas paleistas.
Kalbėjo dvi moterys, pagyvenusios JAV ir Kanadoj.
Ne, ne ką jos apie save kalbėjo įsirėžė atmintin, ką perpasakojo.
Amerikoj du vaikus pagimdžiusi Inga Gudavičiūtė apie jų reakciją į lietuvišką mokyklą: 12-mečiui sūnui viskas tinka ir patinka – daugiau laisvės! O va dukra, kuriai 8-eri:

– Su dukra šnekėjom [...]. Jinai sako: „Mes būnam blogi, mokytoja rėkia, bet jei mes būnam geri, nebūna nieko [...].“

Ir kodėl man atrodo, kad čia įvardinta esminė problema? Esmių esmė? Žmogų privalu (bent jau kartkartėm) pagirti? Velniop tą klaustuką; turi būt taškas: privalu pagirti.
P.S. (Gal jau apie tai ir esu fiksavęs šitam tinklarašty, nebepamenu; atsiprašau.) Būdamas penktam kurse, 1985-ais, ėmiau mokyt lietuvių kalbos ir literatūros vienoj iš Vilniaus mokyklų; ir elgtis taip, kaip nederėtų: tiems, kurie buvo – iš lietuvių – dvejetukininkai/trejetukininkai – rašyt ketvertus, į juos kreipt dėmesį, t.y. jų paprasčiausiai ko nors klausti. – Jackau, kaip jie pražydo, kaip stengės! – Kaip mažai reikia, kad žmogus pajustų esąs šio to vertas!