(711) Pakeliui namo, xiv: prisiminiau Leonardą Andriekų OFM

Šiandien el. paštu gavau kvietimą. →
Nenueisiu; apsnūdėlis tapau.
Bet, pagalvojau, verta užfiksuot du prisimintu dalyku – citatą ir klaidų atitaisymą.

1
1960-ais, prieš leisdamas rinktinę Saulė kryžiuose, t. Leonardas buvo atsiuntęs būsimosios rinktinės tekstus Jonui Aisčiui, klausdamas nuomonės. Aistis atsakęs. Reaguodamas į pastabas, t. Leonardas 1960-02-18 Aisčiui rašė (bene skaudžiausiu klausimu?):

Dėl stokos individualumo [...]. Pasirinkau lietuvišką buitį. Daiktai tie patys, kaip ir pas ankstesnius poetus, tik palenkti religiniam tikslui ir atitinkamai interpretuoti. Tame ir maniau pasiekti individualumo minimumą. (LLTI BR, F100-1427)

Tikslesnio (ir aiškesnio) Leonardo Andriekaus OFM eilėraščių apibūdinimo nesu skaitęs.

2
Korektūros klaidos baisiau negu blusos ar tarakonai, – anos neišnaikinamos.
Kai dar proziniam tekste, iškentėt galima, o va poetiniam, kur kiekvienas žodis – devynis kartus matuotas ir tik dešimtą tartas/užrašytas, – nagi oi kaip negerai.
Literatūros ir meno 1991-10-19 numerio p. 15 buvo paskelbtas toks tekstas:

Atitaisome klaidas
Leidžiant Leonardo Andriekaus poezijos rinktinę „Pasilikau tik dangų mėlyną“ (1991), dėl „Vagos“ leidyklos ir „Spindulio“ spaustuvės kaltės knygoje atsirado klaidų:
p. 51, „Švyturys“, posm. 3, eil. 3: Tu, atsakęs staiga, švytury, nesakai, – turi būti: Tu atakęs staiga, švytury, nesakai;
p. 79, „Liepsnelė“, posm. 2, eil. 2: Tors šviesos, nors gal ir fosforinės, – turi būti: Tos šviesos, nors gal ir fosforinės;
p. 92, „Kai paaukojau tau“, posm. 1, eil. 2: Ir pilnatis nubunda, – turi būti: Ir pilnatis nebunda;
p. 134, „Ketvirtojoj Kryžiaus kelio stoty“, posm. 2, eil. 1: Juk Tu ir mane atsimeni tada, – turi būti: Juk Tu ir mane atsiminei tada;
p. 163, „Vaiduoklis“, posm. 4, eil. 3: Jis leidosi nuo Varduvos krantų pavėju, – turi būti: Jis leidosi nuo Varduvos krantų pavėjui;
p. 202, „Paskutinė daina“, posm. 1, eil. 3: Ir pradėsit su rudens klevais kartoti, – turi būti: Tuoj pradėsit su rudens klevais kartoti;
p. 209, „Ant kryžių“, posm. 3, eil. 7: Ar šauki Juozapą Arimietį, turi būti: Ar taip jau ir palikt Tave;
p. 215, „Jėga“, posm. 1, eil. 7: Ir lašą – lašą jau mažytį, – turi būti: Ir lašą – lašą jų mažytį –;
p. 225, „Obelaitės“, posm. 1, eil. 5: Per lietų, šalną, sniegą, – turi būti: Subėgo vėl į mano sodą;
p. 292, „Savo karalienei“, posm. 2, eil. 3: Užtvėrė net ir tolimiausios žvaigždės, – turi būti: Užvėrė net ir tolimiausios žvaigždės.

„Vagos“ leidykla atsiprašo autorių.

(Gal dar toj rinktinėj buvo ir daugiau korektūros klaidų, bet jų nebuvo būtinybės atitaisyti; elementariosios, perprantamosios.)
L. abejoju, ar šita errata yra įklijuota į bibliotekose esančius L.A. rinktinės (1991) egzempliorius; LLTI bibliotekoj esančiuos egzemplioriuos nebuvo – dabar jau yra.
– Renginy neakivaizdžiai padalyvavau?

(276) Užparaštė, xxx: apie knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių

Rezignacinis prae scriptum: Kiek žmogus ketini padaryt prasmingų (= gerų?) darbų ir nepadarai, kiek mėgini nepri(si)šiukšlint, o pri(si)šiukšlini! Ir kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau ketintų, bet nepadarytų darbų; tuo [suvoki esąs] daugiau pri(si)šiukšlinęs [rezignacijos pabaiga].
Va iš dėželės su visokiais laiškais (vienos iš dėželių) ištraukiau lapą, daugiau kaip prieš dešimtmetį rašytą,  – 2000-12-12 laišką Alfonsui Nykai-Niliūnui (atsispausdinau 2 egz., vieną pasilikau). Prisistatęs kas esąs, ėmiau dėstyt:

Gal Jums teko girdėti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas baigia rengti Lietuvių literatūros enciklopediją. Ir manęs vieno kito straipsniuko paprašo. Ir va visai neseniai susigriebė, kad neblogai būtų įtraukus knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių. Paprašė paieškoti duomenų ir parašyti (esą man ir derėtų, be to, esam gimę to paties mėnesio tą pačią dieną – svaresnį argumentą vargu ar besugalvotum). Kad toks buvo, žinojau jau seniai, ir jo leistų knygų esu skaitęs, žiūrėjęs (ir į vandenženklius prieš šviesą), čiupinėjęs, bet kai pradėjau kapstyti ieškodamas konkretesnių dalykų – beveik nieko neradau, išskyrus Leonardo Andriekaus vėluojantį lyg ir nekrologą Aiduose...
Straipsniuką atsisakiau rašyti (būtų tiek pat žinių, kiek yra rašinėly Knygotyros enciklopedijoj), bet ramybėj šios temos nenoriu palikti, o gal ji manęs nepalieka. Tada ir pagalvojau, kad reikia kreiptis į Jus – juk ir Jūsų porą knygų [Orfėjaus medį ir Balandžio vigiliją] Saulius išleido, vadinas, pažinojot.
Jeigu pavyktų tiksliau atkurti jo gyvenimo eigą (tarkim, gimęs Rygoj, o kur pradžios ir vidurinį mokslą ėjo, kur Lietuvoj gyveno, kada ir kokiam fakultete Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose mokėsi etc., etc.), apie jį kaip žmogų, kaip leidėją (jo santykius su autoriais), kaip bibliofilą (jo biblioteką) ką nors daugiau sužinoti – būtų galima ir straipsnį parašyti.
Tad ir kreipiuosi į Jus dvejopos talkos: gal galėtumėt apie Vytautą Saulių ką nors iš asmeninės patirties prisiminti? O kitas dalykas – gal prisimenat, kur buvo kas nors apie Saulių rašyta (jam gyvam esant ar jau po mirties)?

Jokio atsakymo į šį laišką nesulaukiau. „Žmogus, kuriam už viską labiau rūpėjo grožinio rašto estetinis spausdinimas“, liko nepaminėtas LLE. Mano kaltė. O gal kas galėtų pasirūpint padoria V.S. biobibliograma? Sauliuvienė buvo, gal ir Saulių Jr. (bent vienas/-a) yra? Gal juos galima rast ir dar ką nors sužinoti?
P.S. Subjektyvius pastebėjimus fiksuojantis žmogus visai neseniai klausė:

Norisi paklausti, kiekvieno, kuris rašo asmeninį tinklaraštį, nebūtinai kažkam labai plačiai, kad būtinai būtų masės gerbėjų, narciziškumo apraiškos ir susireikšminimo, to garbės troškimo ir t.t., koks rašymo tikslas? Kodėl ir iš kur tas poreikis rašyti? [etc.]

Atsakau: be kita ko, ir iš noro išpažint savo nuodėmes.