(597) Ars memorativa: 1969-ų pirmokai, megalomaniškos mintys

mokytojas Bronius Žiogelis su savo pirmokais antrokais
vos neparašiau: 1969-ų rugsėjis, bet žiūriu – kai kurie jau su žvaigždutėm; 1970-ų 1971-ų gegužė
[už patikslinimą ačiū žmogui, kuris stovi ketvirtas iš dešinės, – tau, Gita]

Parašęs apie lytis, pasikapsčiau po nuotraukyną. Ir iškapsčiau dvi Vileišių aštuonmetės mokyklos 1969-ais pirmokais tapusiųjų nuotraukas: priešais mokyklą ir klasėj suoluos sėdinčių.
Žiūrėjau į bendraklasius ir galvojau:

• kiek mūsų dar gyvų, 1969-ais tapusių pirmaklasiais?
• gimę tais metais, kai pasaulis galėjo baigtis; turiu galvoj vad. Karibų krizę – kai pasaulis buvo arčiausiai branduolinio karo; mes net nebūtumėm spėję suvokt, kad šiek tiek pagyvenom;
• sulaukę 18-os, turėjom gyvent jau komunistinėj, nebe socialistinėj santvarkoj;
• tie, kuriems indėnas buvo serbas; būtent mūsų vaikystėj atėjo TV į daugelį namų; serialas-idealas – Czterej pancerni i pies (bent jau berniukų; kurį laiką buvau pravardžiuojamas Gusliku; dėl pavardės skambesio panašumo);
• 1990-ais mums tebuvo tik 28-eri; jackau, jaunysčių jaunystė;
• žiūriu į veidus, prisimenu, bet – neprisimenu asmenvardžių; va šalia mokytojo Žiogelio stovi žmogus, kurio vardas buvo ar ne Vincas? Nors tikriausiai klystu.

Kam visa tai fiksuoju? Totaliai kvaila mintis ėmė suktis galvoj: ogi kas nors, norintis tapt garsiu non fiction rašytoju, galėtų imt ir papasakot va šitų 1969-ais ėmusių eit mokyklon likimus; pradedant, aišku, mokytoju, apie kurį vienas iš mokinių pasakytų: „Kodėl gerai prisimenu, nors tik metus temokė? – Todėl, kad neterorizavo manęs (neatsimenu, kad būt terorizavęs) dėl to, kad buvau kairiarankis.“ – Aišku, visiškai kvaila mintis.