(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-03-28

(603) Iš fonotekos: pokalbis su M.M. apie K.B. ir kt.

poeto nuotrauka ir parašas iš
prieš 52 metus išėjusios pirmosios
knygos Balandžio sniegas
Balandžio 1-ą ir kartu 1-ąją Marcelijui Martinaičiui būt sukakę 78-eri; balandžio 5-ą bus mirties metinės. (Neabejoju, ir per gimtadienį, tuolab kad jį norima padaryt Gimtadieniu, ir per mirtadienį kas nors, koks nors tekstas išnirs virtualioj erdvėj ir primins: šiandien tas, o šiandien tas. – Šis įrašas tebūnie prae scriptumas.)

Kaip skiriasi šių metų pavasaris nuo pernykščio!
Atsimenu, Antakalnio kapinėse per laidotuves buvo sumūrytos sniego sienos šalia takų gal net kokio metro aukščio, ir gandrus, net kelis, ratus sukančius pernai pirmąkart pamačiau būtent ten balandžio 8-ą.
Kai toks oras, daug kas iš tarusiųjų atsisveikinimo žodžius prisiminė M.M. pirmąjį rinkinį Balandžio sniegas (1962), nors nė vienas eilėraštis iš tos knygelės nėra papuolęs nė vienon rinktinėn; visi vis minėjo Kukutį, o va K.B. liko nutylėtas prie kapo duobės (lažintis nesilažinčiau, bet, regis, tikrai nutylėtas). Tada ir prisiminiau audiotekoj tupintį įrašą, pagalvojau: galima būtų iššifruot, reiktų.
Kalbėjomės 2004-12-14 Rašytojų sąjungos bibliotekoj, „Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuojama 12-19. 

M.M.: Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus

– Pradėt norėčiau nuo to, kas labiausiai intriguoja: kas tas K.B., kas slypi už šito kriptonimo? Aišku, kad ne Kazys Boruta, Kazys Bradūnas ar Konstantinas Bajerčius, ko čia juos įtarinėt. Gal Kukutis...
– Buvęs...
– Va, gal Kukutis Buvęs, o gal (prisiminiau iš anų laikų abreviatūrą) КБ – конструкторское бюро? Buvo toks КБ Туполева, lėktuvus konstravo, o čia – K.B. Martinaičio, įtartinus tekstus konstruojantis?
– Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net, sako, gal čia KGB? – žiūrėdami į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, savo patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

– Skaitydamas K.B. įtariamą pagalvojau: po Kukučio baladžių buvot grįžęs prie lyrikos, dabar vėl einat lyg tolyn nuo jos. Ką duoda šitas, sakykim, registrų kaitaliojimas? Autorius tampa drąsesnis, autorius tampa laisvesnis?
– Tai labai keisti dalykai. Labai sunku apie save ką nors pasakyt – apie tas paslaptis, apie pasąmonę, keistas vizijas. Galima apie save pasakyt per tą antrininką. Taigi mes dažnai ir veikiam per antrininkus. Religija kas gi yra? Taip pat išreiškiam save per tikėjimo figūras, į jas projektuojam savo nusikaltimus, savo nuodėmes, savo viltį, savo siekius. Čia irgi yra pasidaromas toks antrininkas, su kuriuo galima kalbėtis, per kurį galima kalbėt. Ir aš negaliu sakyt, kad aš čia esu. Kas tai būtų, jei sakyčiau, kad K.B. – aš? Bet kartu esu ir aš – kitas, nematomas ir man pačiam nežinomas, atsirandantis labai keistose situacijose; nugrimzti į tamsą, vėl iš jos atsirandi, – ir nėra kaip kitaip pasakyt. Tos projekcijos yra man pačiam labai keistos ir netikėtos, kai jas užčiuopi, va tada ir atsiranda kažkas.
O lyrika yra toks tiesioginis gal išsisakymas, toks gal net paviršiuj esantis šiek tiek, toks jutiminis, emocinis, lengvai suvokiamas ir aiškinamas. Bet ir kitas planas yra, po paviršium dar kažkas yra, kažkas tamsaus, nežinomo, nesuprantamo, tai taip ir atsiranda tokia poezija.
Jaučiuos dvigubas žmogus: ir lyrikas, mane lyriku vadina, ir Kukučiu vadina, ir dar kažkoks kitoks. Iš tikrųjų mes esam keleriopi – kelios asmenybės, ir kuri paima viršų, su ta pradedam gyvent – ar su tuo savim matomu, atviru, emocingu, ar su tuo įslaptintu, slaptu, kuris iškyla, kurį gyvenimas išprovokuoja, įvykiai gali išprovokuot. Kartais tuos eilėraščius vadinu: kriminaliniai eilėraščiai, kriminalinė poezija. Galbūt tai, ką mes šiandien matom, girdim kasdien, su kuo susiduriam, kas rašoma, ir išprovokavo tą kitą asmenį, K.B. Jis iškyla iš kažkokių gelmių ir su juo reikia bendraut, nieko nepadarysi.

rinkinio K.B. įtariamas
prieštitulinis puslapis
– Ankstesniam rinkiny Tolstantis, kurį dabar galima būtų vadint ir kitaip, tarkim, „M.M. tolstantis – K.B. artėjantis“, Jūs save išvadinot degradavusiu kaimiečiu, o K.B. įtariamas jau persmelktas miesto, kultūros, civilizacijos. Juk ne šiaip sau jo, kaip ir Goethės Fausto, mylimoji vardu Margarita (dar ir Kafkos Proceso Jozefą K. prisiminiau), jis šį tą išmano apie virtualią erdvę, pažįstamas su bomžais. Gal šita Jūsų dalis jau vis dėlto įaugo į miestą? K.B. jau miestietis?
– Šituo klausimu užčiuopėt tokią labai konfliktišką situaciją – kaimiečio ir miestiečio. Aš jau vis dėlto esu miesto žmogus, turintis tą senąją patirtį. Tos patirtys konfliktuoja manyje. Kaimo patirtis lieka užkulisiuose – nieko nepadarysi, taip yra. Dabar gyvenu visiškai kitoj erdvėj, miesto erdvėj, turiu perimt, suvokti miesto kultūrą, tuos kompleksus miestietiškus – aš juos esu jau patyręs, suvokęs. Tokioj konfliktinėj situacijoj galbūt ir iškyla tas personažas K.B.
Iš tikrųjų labai gerai pastebėjot, daugėja miesto temų. Ankstesnėj lyrikoj ten, kaimo kultūroj, dar buvo gyvenama, jaučiama, ten dar buvau, o dabar aš tenai nesu, nėra manęs tenais, niekada nebebūsiu tenais. Tolstantis yra atsisveikinimas su ta kultūra, su ta vieta ir su savo lyrika. Gaila man, bet atsisveikinu su ankstyvąja lyrika. Aš jau neparašyčiau, nerašyčiau, negaliu rašyt, kaip rašiau prieš 20–30 metų. Tai būtų netikra, nesusiję su mano patirtim, asmeniu, su tuo, kas aš dabar esu. Tai gal tokio nukaimėjusio kaimiečio kompleksai iškyla. Patyrusio, kas yra kultūra, suvokiančio kultūrą, gyvenančio jau visiškai kitą gyvenimą – na, pasakyčiau, intelektinį gyvenimą, ne kaimiečio jau. K.B. įtariamo vaizdiniai, vizijos kyla ateinant tai naujajai patirčiai, kuri nevisiškai priimtina, bet ji jau yra užfiksuota, aš jau taip gyvenu, kitaip negyvensiu, toks jau mano gyvenimas, ir aš esu tokia dviguba asmenybė, dvigubas žmogus, bet jau atkrenta, nudžiūsta ta kita, kaimiškoji šaka, akivaizdžiai nudžiūsta.
Šiek tiek su ironija, ironiškai žiūriu į tai, kas esu, nepriimu iki galo viso to, ką dabar veikiu, darau, matau. Nesu toks miesto kultūros žmogus, koks yra Tomas Venclova, sakysim, arba buvo Judita Vaičiūnaitė – jai tai buvo natūrali aplinka, taip augo, gyveno, rašė, galvojo, jautė. Taip, tvarkoj, suprantu viską. Man tai yra nauja; nauja, bet jau mano.

– Kai žinai Jūsų maršrutą: Vilniaus senamiestis – Vanaginė (pro Santariškes), labai smagu skaityt K.B. įtariamo tekstus ir identifikuot: aha, sėdi M.M./K.B. Jeruzalės stotelėj ir laukia autobuso Vanaginės link; arba spėliot, kurioj Vilniaus gatvelėj, tikriausiai Senamiesčio, K.B. susitiko su autorium, kuriam Vilniaus priemiesty yra tokia kaip aprašytoji dykvietė? Ar sutiktumėt būt vadovas ekskursijos „K.B. takais“?
– Ne, K.B. neitų šituo taku. Jis neina pro Santariškes, neina į Vanaginę, jis ten nevaikšto. Vienam eilėrašty yra Jeruzalė, bet ne toliau. Jam nėra ten ką veikt. Jo veikimo erdvė yra vis dėlto Vilnius, toks galbūt keistas Vilnius. K.B. čia yra, Vilniuj.
O aš pats – aš važiuoju į Vilnių ir važiuoju iš Vilniaus. Man reikia pereit per mišką. Mano toks gyvenimo būdas: aš pereinu iš vienos kultūros į kitą, nors gal tai ir iliuzija. Aš pereinu į erdvę, kurioje veikia visai kitas personažas. Ten, Vanaginėj, aš esu personažas, o mano antrininkas yra Vilniuj. Čia jo erdvė, kai kur jis yra išėjęs truputį, Jeruzalę pasiekęs, bet jei toliau rašysiu, jis nebeišeis iš miesto erdvės, nebeišeis iš kultūros erdvės. Jis yra pažeistas, jis priima kultūrą labai keistai, netiesiogiai, jis atėjęs iš mano vidaus, jis negali priimt tos kultūros tiesiogiai, be jokių kompleksų. Labai kompleksuotas K.B. – kompleksuotas jo meno jutimas, truputį toks lyg trenktas. Tad toj miestoj erdvėj jis irgi keistas. Bet Vanaginėj jis nežinotų ką veikt; ką jis ten veiktų? Mes nesusikalbėtumėm tenais.

– Bet ar truputį nemistifikuojat? Tolstančiame kai kurie eilėraščiai jau buvo įvardinti kaip priklausą K.B., o dauguma – kaip Martinaičio tekstai. Žiūriu, naujajam rinkiny kai kurie M.M. tekstai atiduoti K.B. Pajutot, kad vieni eilėraščiai turi likt Martinaičio, o kitus galima ar net reikia atiduot K.B.?
– Leisdamas knygą Tolstantis aš dar nejaučiau tokio skirtumo, bet jaučiau, kad kažkas atsiskiria ir eina į visiškai kitą pusę. Kai daugiau parašiau, suvokiau, kad tai yra kita kalba, kito veikėjo kalba, kad jis pasiima kai kuriuos tekstus, kad tai yra jau kito tekstai – ir aš ne vieną priskyriau K.B. Tiesą sakant, aš turbūt užčiuopiau tai, ko nesuvokiau anksčiau – tai to nutolstančio artėjimas prie kažkokio visai kito. Tas artėjimas vis dar tęsiasi. Pažiūrėsim, kas toliau bus. Nežinau, kas yra tas K.B.

– Ir paskutinis klausimas, smalsumo padiktuotas, labiau dėl juoko. K.B. įtariamo prieštituliniame puslapy yra pirštų atspaudai. Kieno jie – autoriaus ar K.B.?
– Anoniminiai, aš sakau, – ne mano. (Juokiasi) Čia yra Ričardo Šileikos, kuris tas nuotraukas pateikė, išmonė. Nežinau, turbūt nustatytų atitinkamos institucijos, kieno tie atspaudai, jeigu reikėtų. Tenai yra ir daugiau dalykų, kurie primena tą šiurpų persekiojimo laiką.
Man labai patiko. Kai pasiūlė, kad jis iliustruos, iškart sutikau, pagalvojau, kad bus gerai, – iš tikrųjų gerai: sugeba pateikt tokius mįslingus fragmentus iš kažkokių pasąmonės gelmių, iš praeities, iš kažkokios tamsos – labai neapibrėžti dalykai, bet jie tinka, na, ir atitinka pavadinimą – įtariamas.
Penki K.B. eilėraščiai, skaitomi M.M.

Pernai žvarboj besiklausant dažnusyk per aukštai paimtų kalbų buvo iškilęs ir toks klausimas: kiek dar už K.B. Marcelijus spėjo parašyt eilėraščių? – Šįmet išėjusioj (Valentino Sventicko parengtoj, gerai parengtoj) knygoj Nenoriu nieko neveikti jie (11 naujų K.B. eilėraščių) viso skyriaus yra nusipelnę, vidurinio. – Kukučio ir K.B. gretinimas labai su pagrindu: 1977-ais Kukučio baladės, 2004-ais K.B. įtariamas, o po to – papildai, papildų papildai, įgulantys į naujus leidimus. Personažai vis kuriasi.

2 komentarai:

  1. Pirštų šiap jau būna aTspaudai... Čia panašiai kaip ir sniego girgždėjimas/gurgždėjimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, pataisysiu. – O daugiau riktų negi nelikę?

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)