(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-11-20

(540) Tarp kitko: apie baisiai komplikuotus dalykus

Prae scriptum. Va jau daugiau kaip savaitė svarstau, ar skelbt šitą įrašą, ar ne.
Už: kad ir kokia ji, teisybė, būtų, ne tik žinotina, bet ir apmąstytina [turėtų būt].
Prieš: skandalingų sensacijų besivaikantys vad. žurnalistai kultūrinės spaudos neskaito (čia jau aišku: burbulas būt išsipūtęs neilgtrukus, kai Lietuvos spaudos kioskuose pasirodė naujausias Metų numeris), o šitas tavo įrašas gal ims ir pasieks kurio iš jų akis, ir tada prasidės... – ir turėsi pasijust kaltas, kad a.a. Sigitas Geda taip kedenamas. Saugos instinktas pataria: rinkis pirmąjį variantą, tyla gera byla, o – nežinau, kaip įvardint, tebūnie: – tai sako: užfiksuok; tiesiog užfiksuok: perskaitei tai ir tai, sureagavau taip ir taip.

Naujausiam, 11-am, Metų numery yra a.a. Marcelijaus Martinaičio publikacija, parengta žmonos Gražinos Martinaitienės: keletas eilėraščių (perskaitęs pagalvojau: vargu ar juos M.M., gyvas būdamas, būtų paleidęs viešumon; dabar, kai M.M. a.a., tokia publikacija visiškai suprantama: kontekstas – post mortem – ją įprasmina) ir „Iš užrašų“.
Du tų užrašų fragmentai persekioja; ir persekios iki atminties gyvavimo pabaigos.
Pirmasis toks gan abstraktus, nors ir persmelktas sugestijos – parink pavyzdžių:
Pikti, nepakantūs, dažnai ir genialūs žmonės, nesutardami su savo ypač dideliu moraliniu reiklumu ir savo gyvenime daromais nežmoniškais doroviniais nusikaltimais, nekęsdami savęs, trumpinasi gyvenimą palaidumu, alkoholiu, narkotikais, įvairiais pomėgiais. Save baudžia baisiomis, nežmoniškomis bausmėmis, kurių negalėtų skirti joks teismas. Taip būna tada, kai niekšybė ir aukščiausieji žmogiškumo kriterijai kūryboje, politikoje, gyvenime ima reikštis viename ir tame pačiame žmoguje. Vieni paleidžia kulką sau į kaktą. Kiti visokiais būdais siekia degraduoti, nusibaigti arba fiziškai, arba morališkai. Dar kiti kuria. (p. 18)
Kitam fragmente užfiksuotos M.M. mintys, kilusios po išpuolio prieš prof. Viktoriją Daujotytę, pasirodžius jos knygai apie a.a. Sigitą Gedą (reakcija į išpuolį – čia):
Netikėjau, jog ši knyga galės sukelti tokias tamsias jėgas Lietuvoje. Kokie juodi yra komentatorių tekstai! Kaip ta knyga dar kartą pažadino nepakantumą, gal net kultūrinį žmonių tamsumą! Kaip tai anoniminei sąmonei vis reikia ką nors pamėtėti, kad ji pradėtų veikti. Kyla net kažkoks mistinis pojūtis, kad net po mirties iš ano pasaulio ir toliau veikia visus kiršindamas Geda, ką jis darė būdamas gyvas, daugelį žmonių įskaudindamas [etc.]
Ir pamini viską – ir prieš ką ranką kėlęs, ir dar šlykščiau pasielgęs.
Nieko nesakau apie kūrybą. Bet ji nepateisina ir neišteisina to, ką padarė ir kaip elgėsi meno žmogus, kuriam yra privalomi visi žmogiškieji elgsenos reikalavimai, o nusižengimai turi būti  žinomi ir įvertinami. Tik nežinau kada.  Esant gyvam, tuoj po mirties, po daugelio metų ar amžinybėje? Tik kūrinius reikėtų paskaityti užmiršus jo gyvenimiškąjį asmenybės vaizdinį. Kada nors kūryba tikriausiai atsiskirs nuo jo gyvenimo, ir tada bus suvokiama jos tikroji vertė. (ibidem)
Tai M.M. užsirašė sau, taip, bet: užrašė, o ne tik pagalvojo, nes turi būti žinoma. Į klausimą – kada? – atsakyta: dabar jau žinoma.
Bet kur dėt tokias žinias, tokią teisybę? (Tikiu, kad M.M. liudijimas tikras; tuo neabejojo ir Gražina Martinaitienė, jei šitą M.M. užrašų fragmentą pateikė Metams, ir žurnalo redaktorius, jį savo leidinyje nusprendęs paskelbt.) Siūlymas skaityt kūrinius užmiršus tai, ką žinai apie juos sukūrusį žmogų, gal ir kilnus, gražus, bet – utopinis (kol kas, ir dar ilgokai). Atmintis, kiek esu pastebėjęs, tik dar tvirčiau saugo tai, ką norėtum ir mėgini užmiršt, ir – vos tik atsiranda pretekstas – tai primena.
Įrašą pavadinau: apie baisiai komplikuotus dalykus; baisiai – ir labai reikšme, ir iš tikrųjų baisiai.
Ir kas toliau? Vertinti? Įvertinau (pagal savo supratimą; rašytinis vertinimas būtų profanacija). O toliau? – Tik mirusieji turi teisę viešai vertinti mirusiuosius? Bet kūrybą skaito ir vertina gyvieji. Kažkokia aklavietės situacija, kai etikos ir estetikos Gordijo mazgas.
P.S. „Argi tu skaitydamas François Villono eilėraščius svarstai, pagrįstai ar nepagrįstai jis buvo nuteistas pakart?“ – „Ne, bet ką aš išmanau apie XV amžiaus papročius ir vertybines nuostatas.“

14 komentarų:

  1. Gal dilema „kur dėt tokią teisybę“ kyla tik tiems, kas pažinojo tą žmogų asmeniškai ar bent kolegiškai? Kitiems (sprendžiu pagal save) ir rašytojo kūryba, ir jo poelgiai gyvenime yra literatūros/kultūros faktas, kurį, žinoma, vertini, bet ne emociškai.

    Juk tų „nusižengimų“ mūsų literatūroje esama ir daugiau, ir net didesnių (politinių) – vieni saulę parvežė, kitas partizanus išdavė... Kažkur juk padėjom tą teisybę apie juos, tai ir apie Gedą padėsim (ilgainiui).

    Bet „Metų“ numerio tai reklama gera :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va dėl to ir abejojau, kad tebus žurnalo reklama :(
      Nežinau, ar Pati, Inga, perskaitei, kas šiame įraše virto [etc.]; vargu ar tai įmanu vertinti „ne emociškai“, net jei žmogaus asmeniškai ar kolegiškai ir nepažinojai.

      Panaikinti
    2. Reklama mat žodis toks, iš karto įkrautas neigiamai, gal jis čia ir netiko.
      Publikacijos neskaičiau, tai tą ir turėjau minty, kad dabar tikrai perskaitysiu.

      Panaikinti
  2. Ai, aš tai sveikinu su premijos už blogeriavimą gavimu. Tikiuosi šilauogių sodinukams sode užteks?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už sveikinimą. — Dvi šilauogės yra, ir gana. Kaip tik šį šeštadienį eglišakiais užklojau žiemai. Kai prisimenu, kaip aš joms sodint duobes molingoj žemėj kasiau, tai tikrai gana. O kam užtektų – nežinau, nes dar negavau.

      Panaikinti
  3. Nuoširdžiausi sveikinimai gavus premiją. Labai džiaugiuosi, kad vertinimo komisijos narių dėmesys šįkart nukrypo virtualybėn.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, nors ir nesidžiaugiu: turiu sugalvot, ką pasakysiu penktadienį perpiet, o visi turiu man kaip peilis prie miego arterijos :)
      Beje, labai intriginga stebėt, kaip kas skleidžia šią žinią: bernardinai.lt paskelbė su aktyvuota nuoroda į tinklaraštį, 15min.lt – virginijusg.blogspot.com lyg „bendrinį“ žodį užrašė; juokingiausiai tai lrytas.lt elgės: pradžioj buvo aktyvi nuoroda į tinklaraštį, arti 200 iš ten šičion atėjo [pasižiūrėt?], o po kurio laiko buvo išvis ištrintas tinklaraščio adresas. – Štai kodėl iš principo atsisakyčiau tapt Ramūnu Gerbutavičium (šaunus žmogus, tikrai) II :)

      Panaikinti
    2. Džiugi žinia, o visos su tuo susijusios prievolės juk laikinos tik. Sveikinu.
      Mes (skaitytojai) anksčiau įvertinom :)

      Panaikinti
    3. Taip, įvertinot, ir tik (na, ne visai, tik vos vos meluoju; tiesą prisiminsiu penktadienį) jausdamas jus esant rašiau; baisu ir pasakyt: nuo 2009-ų; šis įrašas yra išties 600-asis (buvo visokių su xxx.1 –xxx.9); – ačiū!

      Panaikinti
  4. Na, man paskambino ir pasakė:) Dabar pasižvalgiau internete, tai net prunkštelėjau perskaičius lrytas.lt skelbiamos informacijos pavadinimą: "Knygos stumiamos lauk: literatūrinę premiją gavo tinklaraštininkas". Tarsi apokalipsė pranašaujama... Kad daugiau tokių tinklaraščių rastųsi, tai ir knygių - neabejoju - pagausėtų. Bet skalsu kalbos. Patiko intriginga. Taigi: intriginga galvoti, ką -vg- pasakys penktadienį:) Tikiuosi ir paskaityti (čia), nes pasiklausyti - paregėti neturėsiu galimybės.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sveikinu, kalba tebūnie apie batavimą :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Giedre; deja, apie batavimą tik užsiminiau; dėl kitko kaltokas jaučiuos: nepriminiau, kad pirmieji tinklaraštį įvertino Tavo redaguojami Šiaurės Atėnai, atsiprašau; šalikas išties šiltas.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2013-11-27 10:45

    "O koks, koks, sakyk, mano broli,
    turėčiau aš būti dabar?
    Žinau, jau rytoj pasikeisiu,
    rytoj būsiu dar baisingesnis,
    būsiu žalias, raudonas ir juodas
    su atspalviu." (S. G. "Freska geležinkelio stotyje")

    AtsakytiPanaikinti