(460) Užparaštė, lxiv: apie šunis

Rausdamasis popieryne, užtikau pokalbį su a.a. Skirmantu Valiuliu, o tame pokalby – du tokius sakinius:

Vienas amerikiečių fotografas padarė puikią knygą apie šunis. Aš ten radau daugiau Amerikos gyvenimo negu toje reklaminėje fotografijoje. (ŠA, 2008-06-13)

Reiktų pamėgint pasitikslint, apie kokį fotografą ir kokį albumą kalba Valiulis, – pagalvojau, bet atmintis priminė kitą dalyką, irgi penkerių metų senumo. Taigi buvau pradėjęs rinkt medžiagą šunotyros studijai. Susiradau tą didoką file’ą. Ir ko tik ten neprirankiota per tą mėnesį, kai šišas buvo pagavęs. O prasidėjo viskas taip.
2008-06-12, ketvirtadienį, coll. Dalia S., ką tik grįžusi iš dviejų mėnesių stažuotės Paryžiuj, pasakojo įspūdžius. Aišku, ir apie knygynus. Ir lyg tarp kitko paminėjo mačiusi tokią, kuri vadinasi Une histoire du chat. Metodas: kultūros studijos. – O kodėl nėr lietuviško šuns istorijos? Juk medžiagos tai per akis.
Perkeliu iš tos sankaupos šį tą šičion, gal kam bus įdomu.

Šią nuotrauką pastebėjau prie Violetos Šoblinskaitės straipsnio
apie Veliuonoj gyvenusį siuvėją, išradėją ir fotografą
Antaną Mickų (1898–1973) Nemune (2004-11-11).
Parašas: ,,Keliaujantis muzikantas su savo palydovais“.
Betgi galima vardu pavarde pasakyt: čia anykštėnas Juozas Ulba
su savo smuikolu ir legendiniais šunimis; Rimantas Vanagas
jį aprašęs knygoj Iš vieversių gyvenimo (2002). Paskambinau, pasakiau.
Kitam Nemuno numery buvo išspausdintas Vanago straipsnis,
kaip jis ieškojęs Ulbos fotografijų ir nė vienos prieš leisdamas knygą neradęs.
„Mickaus nuotraukoje jis užfiksuotas 1931–1932 m., kai jau buvo žmonos
išvytas iš namų už tai, kad lėktuvo gamybai išeikvojo visą jos kraitinę drobę.
Iškeliavo tada J. Ulba su savo šunimis į platųjį pasaulį.
Fotografuotis jis nemėgo, bet šioje nuotraukoje
atrodo kur kas geriau negu gyvenime.“
Buvau parengęs apie abu, Mickų ir Ulbą, radijo laidas,
transliuotas per Lietuvos radijo programą „Klasika“.
Gana.

Dailininkas ir literatas Jonas Martinaitis (1898–1947; be kita ko, lietuviškų komiksų pradininkas, dailininko ir poeto Antano Martinaičio tėvas), po antrojo karo paguldytas ligoninėn, ėmėsi rašyt prisiminimus: buvo sugalvojęs parengt knygą Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų, bet iki mirties teparašė pirmąją jų dalį – Auksinė vaikystė. Štai kaip jis prisimena savo vaikystės šunis gimtajame Pavartyčių kaime prie Šeduvos:

Kaip paukšteliai vanago, taip vaikai kaime bijojo šunų, ir, kai man reikėdavo pereiti išilgai kaimo, viskas dingdavo iš galvos, o likdavo joje tik pikti, išsišiepę, su baisiai surauktomis nosimis, raudonais liežuviais ir aštriais smailiais dantimis šunys.
Nebuvo tokio drąsuolio, kuris be mieto būtų sutikęs pereiti kaimą. [...] Gatvę dažniausiai išdrįsdavo pereiti tik stiprūs vyrai su pilnomis akmenų kišenėmis, o baikštesni, moterys ir vaikai, taikydavosi pakluonėmis, ir tai ties sodybomis, kuriose buvo piktesni šunys, apsidairydami ir stipriau spausdami pagalį: žiūrėk, koks margis atšokuoja pro klojimą pastebėjęs savo auką. [...]
Nebėra dabar tokių šunų: išsigimė jie amžinai pririšti prie grandinės; amteli toks pamatęs praeivį ir lenda į būdą. Jis jau ir nutrūkęs netyčiomis nebemoka taip šuolinėti, vydamasis pakeleivingąjį, kaip anie mano laikų šunys, o tik pašokinėja prie būdos ir nurimsta. Yra kur-ne-kur likęs tik vienas kitas karštesnio kraujo šunelis, kuriame dar šioks toks bruoželis liko iš anų smarkių šunų, bet dauguma tai nebe šunys, o teliukai, tik kad vardas beliko. (Savaitraščio Nemunas metinis priedas – almanachas Kultūrinis Kaunas 2007, 2008, p. 133, 134)

Henrikas Gudavičius buvo labai įdomų straipsnį parašęs: pagr. mintis – reikia sudaryt šunų vardyną; kad viskas būt padaryta kaip reikiant, net anketą parengė. Yra tam tekste ir tokia pastraipa:

Pokario metais atokesnių vienkiemių gyventojai iš šuns lojimo suprasdavę, kas eina – partizanai ar stribai. Be to, tokie sumanūs šunys vienaip aplodavo neginkluotą žmogų ir kitaip – ginkluotą.

Ir vos ne kaip iliustracija – gabaliukas ir Antano Ramono apsakymo „Kalėdų žvaigždė“:

Jie [NKVD kareiviai] tingiai kratė aplinkines sodybas, daužė šautuvų buožėmis į duris. Šunys lojo dusdami iš pasiutimo. Visų kaimų šunys pašėlusiai nekentė jų. Tikriausiai erzino ginklų kvapas, o gal jautė šeimininkų baimę. (Ramybės kalva, 1997, p. 133)

Arba štai gabaliukas iš Gintauto Genio atsiminimų:

Prieš trisdešimt metų, jei visai tiksliai – 1977-ųjų balandžio pradžioje, kai pavasaris dar tik budo iš miego, o tos dienos vėlyvas rytmetys atrodė taip, tarsi apšviestas mėnulio šviesos, Paukščiuką ir Karalių Ūbą pirmasis pasitiko šuniukas Čamas. Jis galėjo krimstelti į koją, jei jo neklystama šuniška išmintis sakydavo, kad šalia stovi blogas žmogus, tačiau susitikęs su šviesiosios žmonijos atstovais rodė nevaldomą džiaugsmą, išsiliedavusį pačiais įmantriausiais šuniškais piruetais, dainavimu ir net siusiuko nesulaikymu, kas taip pat keldavo tam tikrą susižavėjimą.
Valentinas Masalskis (Paukščiukas) buvo sužavėtas Čamo meilės protrūkio. Aš nežinau, ar tą šunelį jis dar pamena, tačiau tuomet, po Alfredo Jarry absurdo pjesės „Karalius Ūbas“ premjeros, kai jis su mano tėveliu Kęstučiu Geniu (Ūbas) užsuko atsikvėpti po ilgos popremjerinės nakties, jie iš karto tapo draugais. Tėvelis ilgą laiką prasitardavo, kad Valentinas vis pasiteirauja, kaip laikosi jo bičiulis Čamas?
Tokios smulkmenos daugeliui nieko nereiškia, gal net atrodo kvailos, visiški niekai, bet man jos pasako daug. Labai daug. Tokie „niekai“ buvo svarbūs ir mano tėvui, kurio seniai nėra tarp mūsų. Čamas savo gyvenimą baigė liūdnai. Šungaudžiai jį nušovė gatvėje, visai šalia namų, įsimetė į savo šlykščią būdą ir nuvažiavo. Mano tėvas, sužinojęs apie šį įvykį, staiga išėjo iš namų ir grįžo tik vėlyvą naktį. Iš ryto virtuvėje ant stalo aš aptikau apvalų kartoninį „Rambyno“ aludės ženklą, ant kurio švariosios pusės buvo parašyta: „Vienišas, vienišas, vienišas... / Žmogus tu esi, ar šuva? / Jei žmogus turi sielą, / Tai be abejo turi šuva. / Myliu tave, mielas Čamai, / Nušautas mano šunie / Tavo ir mano gyvenimai – / Labai jau panašūs – sudie!“
To apvalaus kartono gabalėlio seniai nebėra, bet tos kelios eilutės įsirėžė mano atmintyje neištrinamai. Ne dėl poezijos ar meniškumo, o dėl skausmo. Dabar aš labai ryškiai matau, kaip tėvas, sėdėdamas tirštų dūmų debesyje, kuris visada kabėdavo „Rambyno“ salėse, prie bokalais apstatyto ir alumi nulaistyto stalo, su širdgėla ir beprasmiškai klaikia tuštuma akyse parašė šias eilutes savo mažojo draugo atminimui. (Nemunas, 2007 I 11)

Įjungiau atmintį. Oi daug tos lietuviškos medžiagos šunotyros studijai galima būtų sukaupt. Bet – jei kas parašytų – kaip disertacijos tokio darbo Lietuvoj greičiausiai neapsigintų, nebent – kuriam nors Paryžiaus universitete. :)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Vakar mirė poetas Vytautas Skripka.