(394) Užparaštė, lii: mintigalis apie Vytautą Skripką

Buvęs įspūdis: turintis talento poetas; bet – tarsi neišsipildęs, užstrigęs. Turint galvoj poezijos slinktį (V.S. *1943): atsiplėšęs ir nutolęs nuo vad. trisdešimtųjų metų kartos, trijų muškietininkų (M.+M.+B.) išpuoselėtos harmoninės poetikos, bet – nepasiekęs bložiškos/gediškos polifonijos erdvėlaikio polėkių. Viena vertus – per toli, kita vertus – ne per toli.
Šitas mintigalis rados popieryne užtikus išsiplėštą 7 meno dienų (2002-10-25) puslapį su jo eilėraščių publikacija; ir šiuo eilėraščiu:

ši
tą
gyve
nimą
nugyvenome
lyg gyven
dami kitą gyvenimą

ir šiuo:

jaunas gražus
ir senas gražus
ir gyvas gražus
bet miręs daugelį daugelį kartų gražesnis

Toj publikacijoj buvo tikrai geresnių poetinių tekstų negu antras pacituotasis; pacitavau tik tam, kad rastųsi perėjimas prie mintigalio korekcijos: o gal aš neteisus vartodamas dalies kilmininką (talento)? gal vis dėlto vartotinas galininkas (talentą)? – Tikriausiai – gal. Gal V.S. bus iš tų, kurie atrandami post mortem? Gal.
Ir dar vienas [tebūnie: retorinis] klausimas susidėstė galvoj: o kas iš drįstančiųjų viešai vertint poeziją perskaitė pastarojo laiko V.S. knygas? Fiksuoju, remdamasis libis.lt, atgaline tvarka: Eilės (kaip leidėjas nurodytas autorius, 2012), Nepareisiu (Petro ofsetas, 2011), Dešimt metų (Homo liber, 2010), Mažoji rinktinė (Homo liber, 2007); rinktinės tiražas – 300 egz., rinkinių – po 200 egz. – Gal ir klystu, bet įžvelgtina tokia autoriaus pozicija: reikia trauktis į užšalį, nes, manau, aš [praktiškai] niekam neįdomus. – Bet juk poetais nevalia tikėt, nes jie – melagiai, t.y. kūrėjai (ir savivaizdžio, be kita ko)?

P.S. (2013-05-17) Šiandien sužinau, kad mirė vakar.