Žmogaus žodynas, sakinio konstrukcijos, frazės linijos, pauzės, intonavimo niuansai etc. Čia aš turiu galvoj štai ką: kaip kalbame, tokios yra ir mūsų vidinės, gelmiškosios struktūros. Kalba jas išduoda.Pridurčiau: deja, daktarų, galinčių ir kartkartėm diagnozuojančių tokią ligą, turintieji susirūpint beveik visada nepaiso, net įsižeidžia – atsirado mat žinovas, filologas suknistas.
Itin prasta, skurdi šneka arba priešingai – perdėtai puošnios, šalutiniais sakiniais bei paragrafais apipintos, tačiau iš esmės tuščios, bemaž nieko nereiškiančios retorinės figūros (dažno politiko, valdininko kalbėjimo maniera) – ženklas, kad žmogui metas dėl kažko rimtai susirūpinti.
Paprasčiau sakant, kalba yra vidinės ligos ar sveikatos diagnostika.
Ir du post scriptumai.
(1) Ką galima būtų pasakyt apie žmogų, turintį polinkį kurt ir/ar vartot naujažodžius? Mažiausiai: jam svarbūs niuansai, jis nori rast kuo tikslesnį leksinį atitikmenį minties ar būsenos. c.c. = D.K. priešpaskutiniam Nemune (05-03–16, nr. 16/17):
Žmogui iš tiesų vertingi ne tie jo sprendimai ir poelgiai, kuriuos sumąstė protas ir paskelbė neva visuotinai vertingais, o tie, kurie yra itin paprastoje darnoje, natūralioje santarvėje su Dangum ir Žeme.Kurti naujažodžius – ypatingiauti? O jų, sukurtų/susikūrusių, nefiksuoti – ypatinginiauti?
Tuomet miela ir padirbėti, ir patinginiauti.
Ne nuodėmė net ypatingiauti.
Bet visų mieliausia ypatinginiauti.
(2) Paskutiniam numery – „Pasija pagal Mariją“ iš jau spaudai parengto D.K. romano Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Norisi daugiau. Ir keistas, greičiausiai visai pro šalį mintigalis galvoj: eilėraštis – lyg koks išpurentos dirvos gabalėlis, kuriame išdygsta (arba ne), kas kūrėjo sėjama; romanas – pieva, kurią rašytojas turi paversti veja, t.y. sukultūrinti, nes kitu atveju – verčiau jau memuarus skaitysiu.
Mes su draugais bepolitikuodami pašnekėjom, kad dabar kai kurie žodžių deriniai įgauna svarbią prasmę:
AtsakytiPanaikintilaisvas menininkas - ne todėl, kad laisvai samdomas, o todėl, kad pasisako už žmogaus ir žodžio laisvę;
Lietuvos kūrėjas – ne todėl, kad čia gyvena, o todėl, kad kuria Lietuvą.
Auste, užfiksavai labai svarbų dalyką, į kurį nekreipia dėmesio kalbotyrininkai [na, sušvelninkim: į kurį tekreipia dėmesį sociokultūriškai jautrūs kalbotyrininkai]: žodžių junginių prasmės variantai, potencialiai tūnantys ir konkrečioj situacijoj iššokantys į pirmąjį planą, į avansceną. Lietuvos kūrėjas – bene akivaizdžiausias pavyzdys. Galima būt LKŽ fiksuoti pavyzdžius, atspindinčius neįprastinį prasminį junginio kirčiavimą. Apskritai: LKŽ su pavyzdžiais prastai – toks homo simplex šnekamosios kalbos (užfiksuotos per ekspedicijas) pavyzdžių perviršis vargu ar bepagrįstas. Digresija: kad Albinas Žukauskas, kurio 100-metį šįmet minim, yra ir lietuvių [rašytinės; poezija rašytinė] kalbos kūrėjas, lyg ir nepuolama ginčytis; kai LLTI buvo jo kūrybai skirta konferencija, dalyvavo ir kalbininkė, bet: jos tema buvo tokia siaura („Augalų vardai A.Ž. poezijoje“), kad norėjos net nusikeikt (atsiprašau). Sintaksė ir naujažodžiai – štai kas įdomiausia A.Ž. poezijoj kalbotyrininkui turėtų būt. (Atsiprašau, emocijos įveikė protą.)
PanaikintiDisproporcija tarp liaudiškųjų (sakytinių) ir rašytinių pavyzdžių LKŽ yra akivaizdi. Pastarųjų nenaudai; na ir kas, kad spaudą lotyniškais rašmenim atgavom vėlai; vis dėlto jau daugiau kaip 100 metų.
Dėl Albino Žukausko sintaksės. Viena studentė pas mane rašo darbą apie Žukausko sintaksės ypatingumą, konkrečiai - apie pakartojimą ir jo reikšmę Žukausko poezijoje. Jei tas darbas jai gerai pavyks, gal bus iš to galima ir kokį rimtesnį straipsnelį išspausti.
PanaikintiPuikus įrašas!
AtsakytiPanaikinti