(462) Savivoka, iv

Esu per daug atlaidus obelims, o ypač kriaušėms. Iššalusioms slyvoms ir vyšnioms stengiaus būti kuo racionaliau žiaurus (be reikalo; raciją reikia atidėti į šoną).
Kriaušes reikėjo išpjaut jau praeitą rudenį, nes: ir nieko neveda, ir yra užsikrėtusios (lapai nueina taškais). Nepadariau nieko.
Šįvakar beveik valandą nešiau ir pyliau į šiukšlių vamzdį žieminius obuolius (pavadinimo nežinau). Jų liko labai daug. Kol buvo padorios kondicijos, net bendradarbiams nešiau ir siūliau valgyt. – Bet jų buvo per daug. – O išpjoviau tik kelias apatines šitos obels šakas. – Savaime suvokiama, per mažai. Perpus reikia išpjauti. Ne, daugiau. Gal šį rudenį?
Antaninius supuvusius išmečiau kovo pradžioj. Be abejonių, per daug buvo. – Antaninę išgenėjau kaip reikiant. Nors dar reiktų.
Genint privalu būt bejausmiškai žiauriam, t.y. elgtis pagal nurodymus. Atlaidumo, sentimentų – jokių! – Kuo žiauriau, tuo geriau.
Pala, čia savivoka? Jau vargu. Jau sodininko žinyno parafrazės.