Be kita ko, skelbiamas antras gabalas iš istoriko, archyvisto Sigito Jegelevičiaus (*1938) studijuojant Maskvoj (МГИАИ) rašyto dienoraščio.
Originalesnio pa[si]sveikinimo su Vasario 16-ąja ikšiol nebuvau matęs:
1960.II.16. Antradienis!!! (p. 34)Ir dar vienas įrašas įstrigo:
1960.V.7. Šiandien savo prašymu (žinome!) iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigų buvo atleistas aštuoniasdešimtmetis Klimentas J. Vorošilovas, maršalas, o į jo vietą paskirtas kažkoks Leonidas Brežnevas. Dabar jis jau gana plačiai žinomas dėl plėšinių, bet vis vien kažkoks. (p. 36–37)Kai daugiau kaip 20 metų [mano gyvenime] buvo vis Brežnevas ir Brežnevas, kažkaip keistai skamba tas kažkoks. O gal tai ir yra esminis Brežnevo bruožas – kažkoks; nei šioks, nei toks?
P.S. 1960-10-21 įraše S.J. užfiksuoja išvyką į Rusų literatūros muziejų ir susitikimą su to muziejaus rankraštyno vedėja Tatjana Turgeneva (Tėvų ir vaikų autoriaus anūke) – „vaikščiojan[čia] rusų kultūros enciklopedija“. Ir pasvarsto:
Gyvena štai toks žmogus. Atrodo, jau pasiekia tobulybę savo srityje, pagaliau miršta. Ir pranyksta visas jo sukauptas patyrimas, žinios. Viso tokio patyrimo ir įgūdžių lengvai neišdėstysi popieriuje, neperduosi kitiems žodžiu. Išliks tik užrašyti ar papasakoti fragmentai. Dings, išgaruos sukauptas patyrimas. Savotiška archyvisto dalia. Kiekvienas geras archyvistas asmenine patirtimi sukaupia daugybę žinių apie saugomus lobius (žinia, jeigu nori įnikti į tuos lobius) ir pats tampa savotišku unikaliu, nepakartojamu tvariniu. (p. 43)Kai kurie archyvarai tikrai gali būt įvardinti kaip įdomūs žmonės. Bet tik kol gyvi. [Atsiprašau.]
Taigi, viskas pasakyta: "(žinia, jeigu nori įnikti į tuos lobius"). Jei įniks - tai archyvaras, o jei ne - tai kaip šiandien ryte LLTI siuntinukų nešiotoja (kaip ten pasakėte? - "kaip su šautuvu atvaryta"? - jei ir ne šis posakis [atsiprašau, betgi žinote, kaip kartais mano atmintis sustreikuoja], mintis vis tiek ta pati)... O dar svarbu,kad nuoširdžiai norėtų pasidalinti tais lobiais (ir ne dėl to, kad atrodytų įdomūs). O jei dar ir romantiškus (bet originalius) eilėraščius rašo... gal iš čia ir keisti, ne visiems suprantami įvaizdžiai kyla... (čia dabar man tokia protinga, mano manymu, mintis kyla, bet ja Rūtos neįtikinčiau...)
AtsakytiPanaikintiBet kurios profesijos profesionalai (fanatikai) susiduria su šia problema.
Jau beveik parą galvoju, kaip čia sureagavus/atsakius į Jūsų komentarą. Ir jokio garso toj manoj savoj nuosavoj puodynėj-galvoj. Pasielgsiu saliamoniškai – pasitelksiu autocitatą – seno seno [poetinio] teksto, vieno iš paskutiniųjų prieš metant tuo užsiiminėt, parašyto 1992-ais, o perspausdinto antologijoj, kurią ir Jūs skaitinėjot (iš komentaro aišku kaip dieną: „poetas“ —vg— skaitytas, o ne girdėtas per Filologijos rudenis VU FilF praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pačioj pradžioj):
Panaikintigražiausi eilėraščiai
užfiksuoji: buvo,
o visa kita
laikui bėgant
užsimiršta
Pagalvojau: jei pavadinime vietoj žodžio eilėraščiai įrašytumėm žmonės – ar nepaliudytumėm šiokios tokios teisybės?
Keisti dalykai dedasi... vakar ryte jau buvau beveik viską parašiusi, kai viskas nepaaiškinamai dingo (tai trečias kartas). Jau buvau nusprendusi, kad antrąkart neberašysiu, bet...
PanaikintiPirmajame komentare bandžiau pasakyti komplimentą Jums (jei būtumėte neįnikęs "į tuos lobius", nebūtų nei tinklaraščio, nei jo gerbėjų - neabejoju, kad jų yra daugiau - tyliai stebinčių pavyzdinį kultūros puoselėtojų bendravimą, kuris, patikėkit, sujudina ir protą, ir sąžinę; tai ir yra tai, kas laikui bėgant nelieka užmiršta, kažkam palieka pėdsaką. Manau, iš tų nuotrupų galėtų išeiti gana gera knyga, aš sakau rimtai ir nuoširdžiai.).
Jūsų poetinei kūrybai taip pat buvo vietos tame komplimente, tik, matyt, ne taip komplimentai sakomi. Žinoma, girdėti jos [poezijos]tuo metu aš negalėjau, nes, tikėtina, lopšines dainavau pirmagimiui. Nors studijuodama ateidavau į VU kiemelį (kažkodėl jį labiau sieju su Poezijos pavasariu) paklausyti, bet skaitymas man visuomet palieka gilesnį poveikį.
Ačiū. :)
Panaikinti