(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-02-21

(415) Visiškai tarp kitko: toks kvailas klausimas

Kaip greit kai kas sensta.
Vos prieš keletą metų virtualioj erdvėj tinklaraščiai dygo kaip grybai po lietaus. Tiesa, gal net dauguma užsiraukdavo vos po kelių įrašų. Kai 2009-ais atsirado šis, atrodžiau sau, artėjančiam prie 50, visai atsiprašant pažangus. :)
Šią savaitę keliskart akis buvo užkliuvusi už teiginių, esą tinklaraščiai kaip sklaidos priemonė jau visiška atgyvena, nebent – apie įrašus pranešama per google+, facebooką ar twitterį.
Ir pagalvojau: kaip greit kai kas sensta.
Mieli kolegos klaviatūrų baksnotojai ir dar mielesni tų pribaksnojimų skaitytojai, ką manote jūs: ar tikrai tinklaraščiai jau praeities reiškinys, ar tik man toks įspūdis susidarė?

16 komentarų:

  1. Na, va, kol susiruosiau baksnot, tai ir pats irasas pasikeite. O vis norejosi kazka pasakyt apie 10 komentaru.
    Ar tikrai tinklarasciai buvo sklaidos priemone? O gal tik, kaip neegzistuojanciam PPS rasei egzibicionizmo atmaina? sklaida kazkaip asocijuojasi su kazko platinimu kas turi minimalia verte, beveik nesitikint reakcijos. Tuo tarpu egzibiciniozmas labiau fokusuotas i reakcijas. Toks kaip pacio tinklarastis labiau tarpinis variantas - informacines sklaidos - gal del to ir reakcijos nera tiek daug. Nors is kitos puses gal tiketumeisi ilgesniu ar idomesniu diskusiju ypac kai kiti zmones cia uzsuka. Tuo tarpu mano tinklarastis grynai egzibicionistinis, nes tikslas yra parodyti tai ka turiu ir tai ka matau. Daznai susilaukiu reakciju, kurios man paciam yra netiketos ir keistos. Galiausiai taip pat norisi kazkokiu diskusiju.
    g+, facebook ar twiteriai is tiesu net nepritaikyti diskusijoms - tik visokiems pirstelejimams skleisti. Kiek man ten pavyksta nusigaut i juos visai nieko nerandu, kas butu idomu, nors gal jau pasenau ir nemoku ieskoti.
    Tinklarasciai, dienorasciai, rasineliai sau niekada nebus praeities reiskiniai, kol zmones reflektuos savo gyvenima ir aplinka. Tik klausimas kiek tai bus idomu kitiems. Senoveje zmones savo dienorasciu nespausdino viesai, o dazniau slepe nuo kitu akiu. Siais laikais kazkoks seksualinis issilaisvinimas, kai visiems gali rodyt viska, svaigina ir veda link keisto pasitenkinimo, ar uzpildo demesio stygiu savo vienalaikiais ir pasamones srautais (kaip ir sitas komentaras). Taciau kuo atviresne ir prieinamesne informacija apie asmeni tuo daugiau zmoniu jai nebeteikia reiksmes - jie prisisotine kasdieniu savo nesamoniu ir nera jiems taip idomios kitu kasdienes nesamones, tokie kaip g+ ir facebook net padare lengviau dalinti neipareigojancius "like" ir "+", kurie neturi jokios prasmes. Taciau kai kurie zmones juos kaupia lyg grudus ziemai ir dziaugiasi matydami ju auganti skaiciu - matuodami gaunama demesi. Gal tas pamatuojamumas ir determinuotas dydis inesa aiskuma ir iprasmina nekuriu asmenu gyvenima labiau nei pats gyvenimas. Viskam judant maziausio pasipriesinimo - maziausiu pastangu - keliu nenuostabu, kad minimalus vieno zmogaus gyvenimo iprasminimo budas paspaudziant viena mygtuka yra populiaresnis uz zymiai sudetingesni - komentaru rasymo ar juo labiau diskutavimo, buda.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, perrašiau šitą tekstuką iš naujo, nors mintis – kokia prasmė baksnot tą tinklaraštį? – regis, liko. Sutinku, Mindaugai, kad tarp intencijų esama egzibicionizmo – skaitykit/žiūrėkit: va koks aš kūrybingas/protingas ar kaip nors kitaip jums įdomus esu. Ir tas komentarų noras iš ten pat plaukia. Realiame gyvenime, spėtina, nepakankamai vertinami žmonės šitos veiklos griebias. (Ir save turėdamas galvoj tai parašiau.) Pradėję – gal ir nejučia – imam ir įsijaučiam, paprasčiausiai nebeadekvačiai pradedam vertinti savo tuos tekstelius ar ką kita, ką rodom. Susireikšminam, imam manyt, kad kažką tokio darom. O tai tikrai nieko gero. Nes išties – težaidžiam, stengdamiesi tenkint savo vis besipučiantį ego.
      Nežinau, kažkodėl labai rimtai ėmiau galvot: gal jau gan to tinklaraščio?

      Panaikinti
    2. Pagal šiame Virginijaus komentare išsakytą logiką maždaug 50-70% (o gal ir daugiau) tekstų neturėtų likti "Metuose", "Litmeny", "Šatėnuose" ir pan. - t.y. kone visa kultūrinė spauda eitų garantuotai myriop. Neteisinga, mano manymu, ta logika. Naujų —vg— įrašų "šio to apie šį tą" erdvėse laukiu lygia greta su paminėtųjų kult. leidinių numeriais. Taip kad pritariu 'troy' (gaila, nežinau vardo), kuris va čia komentaruose sako: "Rašyk ir nesuk galvos sau ir kitiems."

      Panaikinti
    3. Žinai, Vigmantai, gal ir visai neblogai būtų, jei kai kurie tekstai, ten išspausdinami, ir liktų autoriaus ir redakcijos kompiuteriuose .doc ar .rtf formatu? Kaip tas, kuris pirmiausia susipažįsta su tų leidinių būtent popieriniais variantais, dažnai pagalvoju: kiek daug x numery kamšalo – kad tik būtų pripildyta 12 ar kitiek puslapių, kad kas nors būtų po ta ar ana nuolatine rubrika. Leidinių fizinės apimtys kaskart tokios pat, o vertų skaityt tekstų kiekvienąkart skirtingas skaičius.
      O į Troyaus mintį, kuriai pritari, sureagavau po ja.

      Panaikinti
    4. "...kad tik būtų pripildyta", taip.
      Leidinys įsteigiamas, nes esama temų, minčių, faktų, kuriuos reikia gvildenti, iškelti; t. y. yra poreikis turėti, sovietiškai tariant, tribūną. Tas leidinys tampa periodinis. O tuomet - yra vertų tekstų ar ne, reikia tą lankų talpą užpildyti ir dedama ne tai, ką kam nors pribrendo parašyti, o išmaldautą "parašyk ką nors". (Iš darbo žurnale patirties :)

      Dabar panašiai dirba ir leidyklos, tipo, "ką čia tokio išleidus".

      Tinklaraštis šia prasme tobulesnis daiktas: turi ką rašyti - rašai, neturi - ne.

      Panaikinti
    5. Pratęsiu: parašai vakare, kas iš ryto nebepatinka, – ištrini; dar vienas privalumas. :)

      Panaikinti
  2. „skaitykit/žiūrėkit: va koks aš kūrybingas/protingas ar kaip nors kitaip jums įdomus esu"...

    Man rodos, vg tinklaraščiui labiau tinka kita motyvacijos variacija: „skaitykit/žiūrėkit: va koks įdomus lietuvių literatūros (plačiąja prasme) kontekstas (ar koks kitas panašus žodis čia tiktų), kokių įdomių detalių esama rašytojų, literatų gyvenimuose, ko įdomaus galima rasti spaudoje ir pan.“

    Dažniausiai būna tikrai įdomu perskaityti, o komentaras teišeitų tik toks: oho, mat kaip, kaip įdomu, nežinojau... Kartais, aišku, kyla noras pasikapstyti toliau (pasekretoriauti) kaip kad, mano atveju, su Antanu Turskiu :) Bet ne visada, dažniausiai belieka tik pamirksėti akim.

    Tinklaraštis, kaip ir knygos, spauda, televizija, apskritai internetas kaip toks – tik forma, dėtuvė, visa esmė – turinys. Tas pats turinys kai kam įdomus, kai kam ne, vieniems „kažkas tokio", kitiems „nieko gero". Gal tinklaraštis kaip forma ir atgyvena , bet tokio kaip šis tinklaraščio turinys – ne.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai labai ačiū, Inga, paglostėt —vg— savimeilę. :) Ko daugiau senstantiem diedam ir bereikia?
      Pradėdamas rašinėt kėliau sau tikslą: užfiksuok visokius niekus, susikaupusius/besikaupiančius galvoj, nes gal kam nors kada nors tokių dalykėlių prireiks, gal kam nors irgi bus įdomu. Regis, tą (daugiausia) ir dariau. Bet žmogus darai darai, darai darai, ką tik sau esi pasižadėjęs, ir kartkartėm apninka abejonės; juk neišvengiamai tokių dalykų atsitinka – atsitiko ir šįkart; tataigi. Paaimanuoji ir – arba toliau darai, arba meti daręs. Gali rinktis, nes jokios sutarties juk nesi pasirašęs.
      Jei kas tuos tavo ne už atlyginimą padarytus darbelius kokiu geru žodžiu įvertina – tai ir yra vienintelė paskata imtis kito. Todėl, Inga, jei pakomentuotumėt tik: „Oho“ ar pan., tokių komentarų tikrai netrinčiau – diedai nė kiek ne mažiau mėgsta klausytis komplimentų. :)

      Panaikinti
  3. Rašyk ir nesuk galvos sau ir kitiems.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Išgirdau. Pažadu daugiau tokiais kvailais klausimais nesukt jums galvų, o sau pasilieku tą mazochistinį malonumą – pasukt bent kartkarčiais savąją; na kuo daugiau dar galiu užsiimt laisvalaikiu? :)

      Panaikinti
  4. Hm... lauki greitos reakcijos, ar mastai ir braukai/trini noredamas pagerinti/priderinti minti?
    Maciau paties klausima/prasyma, bet baladojantis tarp oro uostu/laiko juostu sunku normalia minti uzrasyt. O kai klausimo/prasymo nebera, lieka tik grafomaniskai sekt Troy'aus nurodymu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakykim: pagerinti (perfekcionizmo bacila). Nors nežinau, ar „gerindamas“ išties pagerinu. Greičiausiai ne.
      O klausimas/prašymas, jei gerai beprisimenu, buvo susijęs su Tavo pirmam komentare pareikštu noru šį tą pasakyt apie komentarų skaičių (10). Iš anksto ačiū! :)

      Panaikinti
  5. Negaliu naudotis tokia privilegija, kuria pats turi, ir arba turiu pridet, aiskint ar issisukt. Bet minciu apie 10 komentaru esme susikondesuotu i vertes paieska. Nera, zinoma, svarbu viska vertinti ir matuoti ivercius, bet zmonems visada norisi kazko tokio. Bet is atsakymo teisingam Ingos komentarui, akivaizdu, kad komentaru skaicius, dazniau nei turinys glosto savimeile ir tai iprasmina tinklarastininko buti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip norėtųs sušukt: Tu neteisus, Mindaugai! – bet būtų melas; taip, mes [va dar vienas bandymas pameluot – išsisukt vartojant mes vietoj ) norim [= noriu] būti akivaizdžiai, pvz., komentarų skaičium, įvertinami. Tenka pripažint, kad žmogus turi ir tuštybės. Aš turiu ir tuštybės. Be kita ko. Manau.
      Dar kartą labai ačiū už šį Tavo komentarą.

      Panaikinti
  6. Taip, tustybe, saves susireiksminimas. Taciau ar tai kaip nors skiriasi nuo kitu? Ar kitu tustybe labiau tuscia, galiausiai ar tustybe blogai, jei siekdami jos ivertinimo zmones kuria, renka, raso, stebi, fotografuoja ir tuo dalinasi. Siandien man buvo primintas pasakymas, kad jei as turiu obuoli ir tu turi obuoli, jais apsikeite mes nieko nelaimesim. Taciau jei as turiu minti/zinia ir tu turi minti/zinia jomis apsikeite mes abu turesim po dvi mintis/zinias. Taigi tinklarasciai - tustybes muge, kurioje kartais keiciamasi mintimis ( kai ju yra) arba ziniomis/zinojimu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. [Darbe šiandien kažkokia beprotienė visądien virė, kaip reta...]
      Visiškai sutinku su Tavo nuomone, Mindaugai. Visi vienodas teises turim į savo tuštybių raišką. Ir jei jas reikšdami nepažeidžiam jokių etikų ir niekam savo surašymų ar nufotografavimų nekišam per prievartą, vadinas, viskas gerai.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)