(414) Dėl juoko: apie sekundę tetrukusį apsirikimą

Šolom Aleichem (1859–1916; foto iš čia)
8 metais jaunesnis už Basanavičių ir –
bent jau šitoj nuotraukoj – su akiniais :)

Autobiografinio romano pasakotojas prisimena save septynmetį, pirmąkart atėjusį mokyklon. Būsimojo rašytojo iš mažens pastabaus būta (veiksmas vyksta Jonavoj 1936 metų rudenį, jei teisingai suskaičiavau, žydų pradžios mokykloj):

Ant galinės seniai nebaltintos klasės sienos kabojo didelis įstiklintas nepažįstamo vyriškio prasegtu švarku ir pensnė, pritvirtintos sidabrine grandinėle, portretas. Nepažįstamasis ironiškai, su pašaipa žvelgė į naujokus, tarsi ieškodamas tarp jų tų, kurie dėl nežinomų priežasčių, gal dėl ligos, praleido pirmą pamoką. (p. 220)

Ką Jūs pagalvojot? — Mano pirma mintis – ak, ta [retro]pensnė! – buvo: Basanavičius?! Bet iškart, na, po sekundės išdygo ir „pala“: jei ten kabojo Basanavičius, ne tik už pensnė, bet ir už barzdos vaiko akis būtų užkliuvusi; o svarbiausia – žvilgsnis: neatsimenu nė vienos Basanavičiaus nuotraukos, į kurią pažiūrėjęs pagalvotum: ironiškai, su atlaidžia pašaipa žvelgia. Ir apskritai: ar jūs galėtumėt pasakyt matęs/mačiusi viešoj erdvėj ant sienos kabančią fotografiją žmogaus, kurio žvilgsnį apibūdintumėt kaip pašaipų? Aš, atminty pasirausęs, atsakau: negaliu; vieni rimtumo įsikūnijimai.
Po trijų su puse puslapių mokytoja paaiškina:

– Vaikai, tai Šolom Aleichemas, mokytojų mokytojas, – tarė ji. – Mano mėgstamiausias rašytojas. Kai skaitau jo knygas, didžiuojuosi, kad esu žydė ir kalbu kaip ir tas didis žmogus ta pačia kalba. (p. 224)

Esu skaitęs Dominyko Urbo verstas jo apysakas, bet rašytojo veidas nebuvo užsifiksavęs atminty. Nuo šiol – bus.
P.S. Dar pagalvojau: ne tik pensnė stumtelėjo apsirikimo link – greičiausiai dar ir šis įrašas.

Grigorijaus Kanovičiaus prisiminimų romano Miestelio romansas pristatymas knygų mugėj bus šeštadienį, 02-23, 16:00; + Rimtauto Šilinio dok. filmas Ašaros ir maldos (1995).