Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2009-02-02, paskutinis.
Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris skirtingas knygas, kurias skaitant kilo viena kita mintis. Pirmiausia verstinę: vienon knygon sudėtas dvi Aldous Huxley esė Suvokimo durys ir Dangus ir pragaras (iš anglų vertė Irena Jomantienė, išleido „Kitos knygos“), taip pat Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir a.a. literatūrologo ir kritiko dr. Vyganto Šiukščiaus (1963–2006) rinktinę Likę tekstai (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).P.S. Na va, tiek, 24 knygas pristačiau per radiją. Nemanau, kad kas išgirdęs puolė pirkt; ir tikslas buvo ne reklamuot, o tik: kad žmonės išgirstų tokią knygą esant.
Jei, tarkim, šįryt ne visą laiką klausėtės „Klasikos“ programos, greičiausiai jau spėjot pagalvot apie kurį nors pabrangimą, ar laiku sumokės algą, apie gresiantį nedarbą ar ką nors kita nemalonaus. Mus pasiekiančios informacijos srautas mintis stumia tam tikra linkme – verčia galvot apie tai, apie ką gal ir visai nesinorėtų. O juk bent retkarčiais gal ir visai nieko būtų pamatyt pasaulį kitomis akimis – gražiai keistą, be galo spalvingą kad ir šito vasario pradžioj. Tai toks lyg ir įvadas į Aldous Huxley Suvokimo duris. Šita knyga, jei gerai suskaičiavau, jau penkta Huxley knyga lietuviškai. Jo romanas Geltonasis Kraumas išėjo dar anais laikais, 1983-ais, išversti taip pat Sala, Kontrapunktas, na ir bene garsiausias jo romanas – antiutopija Puikus naujas pasaulis. Dabar dar prisidėjo dvi esė, kurių pirmoji – Suvokimo durys, angliškai išėjusi 1954-ais, dabar vadinama bitnikų biblija, viena iš šventųjų maišto knygų; Rojus ir pragaras pasirodė 1956-ais, tai Suvokimo durų savotiškas tęsinys. [+ Beždžionė ir esmė, 2011]
Kokia problema keliama šiuose, dabar jau galima sakyt, kultūros istorijai priklausančiuose tekstuose? Kaip praplėst savo suvokimo ribas? Huxley siūlo pasitelkt psichotropinę medžiagą meskaliną, kurios yra kai kurių rūšių kaktusuose. Esą ši medžiaga praktiškai nekenksminga, nuo jos netampama priklausomais, o poveikis yra. Pats Huxley ją išbandė: esė Suvokimo durys yra tiesiog to eksperimento dokumentavimas, o Dangus ir pragaras – tos patirties, jo paties žodžiais tariant, „periodiško pabėgimo iš dusinančio pasipūtėliškos racionalistinės filosofijos kalėjimo“, apmąstymas. Nežinau, kaip šiuos tekstus būtumėm suvokę, jei būtų mūsų akis pasiekę nepalyginimai anksčiau, o dabar jie geriausiu atveju padeda suprast, tarkim, kodėl atsirado Keno Kesey Skrydis virš gegutės lizdo ar grupė The Doors (kurią lietuvindami vadindavom ir tebevadinam Dorsais). Turimos galvoj tos pačios suvokimo durys, kurias mėgino pravert Aldous Huxley. Arba šiek tiek aiškesnis tampa Aido Marčėno eilėraštis „Ilgos žiemos pabaiga“:
O už stiklo, lyg vynas palietas,„This is the end / My only friend, the end“, – šitos suvokimo durys tebesivarsto tik prisiminimuose ar kultūros istorijos studijose.
dar viena tyliai gęsta diena.
Ir tirštėja dangaus violetas.
Ir peizažas, kaip „Doors’ų“ daina,
kaip „The end“ – nusižudymas lėtas.
۩ ۩ ۩
Kad išeis dar viena poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga – ne eilėraščių, sužinojau dar praėjusių metų pabaigoj iš pokalbio, skelbto Nemuno savaitrašty. Andriui Jakučiūnui Stankevičius aiškino:
Knyga, kuri pasirodys po savaitės ar dviejų [...], vadinasi „Diktantai sielai“. Tai yra smulkiosios eseistikos rinkinys. Aš norėčiau [...], kad lituanistės ja naudotųsi kaip tikra diktantų knyga [...]. Norėčiau, kad vaikai, bręstanti karta, įsirašytų į savo sielas kai kuriuos mano žodžius.Tada spontaniškai sureagavau: Oho!, ir iškart iš atminties atplaukė vėl to paties Aido Marčėno eilėraščio „Diktantas“ eilutės:
rašyt diktantą ne tašyti kuoląKnygos pradžioj esančiam Autoriaus žody Stankevičius, ieškodamas savo tekstų apibūdinimo – esė? eilėraščiai proza? dienoraštis? – prisimena net pamokslus, nors, kaip sakosi, juos vadinąs tiesiog skiltimis, nes tie tekstai ir buvo rašyti kaip dienraščio Respublika šeštadieninio priedo Julius redakcinės skiltys.
kassyk sunkiau girdėt švarius balsius
Pirmoji mintis, pradėjus skaityt Stankevičius Diktantus sielai, buvo tokia: kaip gerai, kad juos skaitau pirmąkart, atrinkus ir sudėtus į skyrius. Tiesiog kaip naują knygą. Tai išties yra skiltys, kaip apelsino, citrinos ar greipfruto, kuris minimas ir knygoj, nors rašymo pretekstas kiekvienąkart vis kitas – Vėlinės ar Kalėdos, pavasaris ar ruduo, liūdesys ar džiaugsmas, – tekstų skonis tas pats: švarus, poetiškas, šiek tiek romantiškas, šiek tiek moralizuojantis: ne piniguose laimė, įžvelkime gamtos grožį ir t.t., ir pan. O su pamokslais šiuos tekstus, mano manymu, stipriausiai sieja štai kas: rašant buvo galvojama, kas skaitys, koks bus adresatas (pirmiausia: žurnalo Julius skaitytojas), ir nepersistengiama dėl kuo originalesnės saviraiškos; jei nori būti išgirstas, kalbėk vis dėlto man suprantamai.
Prieš porą metų per Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Kaune ar ne Enrika Striogaitė paklausė Rimvydo Stankevičiaus, kaip jam sekas būt ir poetu, ir žurnalistu. Atsakė: „kaip poetas nesu žurnalistas, o kaip žurnalistas – vos vos poetas“. Diktantai sielai sudaryti iš tekstų, kuriuos vis dėlto rašė Stankevičius žurnalistas, geras žurnalistas. Gal ir klystu, bet stipriausios pasirodė tos knygon sudėtos skiltys, kuriose Stankevičius leidžia sau būt tuo vos vos poetu: komponuot tekstą kaip eilėraštį proza, pavyzdžiui, „Esu“ ar „Tik moteris“: „Tik ji yra iki galo nepažinus subjektas, verčiantis tave skustis, judėti, gyventi.“ Ne tik teisingai, bet ir gražiai pasakyta. [Dar šis tas apie Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai čia.]
۩ ۩ ۩
Vygantas Šiukščius Metų redakcijoje
(Regimanto Tamošaičio nuotr.)
Keistas likimas ištiko a.a. literatūros tyrėjo ir kritiko Vyganto Šiukščiaus darbų rinktinę Likę tekstai.
Kai 2006-ais šis vos keturiasdešimtmetį peržengęs žmogus žuvo autoavarijoj Ispanijoje, apie jį rašė net Lietuvos rytas skambia antrašte „Svetur – dar vieno lietuvio kapas“. [Rimčiausias in memoriam čia.] Minima pomirtinė knyga, parengta Dalios Striogaitės, pasirodė vos ne prieš metus, o tik šių metų pirmame žurnalo Metai numery yra Alfredo Guščiaus recenzija, kurios nemaža dalis skirta tam, apie ką jau buvo rašyta kitur: kad per mažas knygos šriftas ir kad nėra nuotraukų. Tarsi nepamatęs žmogaus veido nepajėgtum suprast, kas rašoma, o diskusijos apie šrifto dydį primena svarstymus à la va jei būtų lietus nelijęs, tai būčiau ėjęs pasivaikščiot ir susitikęs savo gyvenimo meilę. Jei prastas regėjimas, galima per lupą skaityt, noras svarbiausia.
Likę tekstai – antroji Vyganto Šiukščiaus knyga. 1999-ais išėjo Mitopoetika lietuvių prozoje, kuri buvo apginta kaip daktaro disertacija. Tolesnėm studijom buvo nusižiūrėtas Petras Tarulis, vienas iš keturvėjininkų. Likusių tekstų pirmoj daly sudėti straipsniai, spėti parašyt šia tema. Vadinamieji moksliniai. Alfredas Guščius juos laiko įdomiausiais, svariausiais. Dauguma jau skaičiusiųjų ar skaitysiančiųjų šią knygą tam greičiausiai pritars. O man daug įdomiau buvo skaityt antrąją Likusių tekstų dalį, kur chronologiškai sudėti įvairiausio plauko Šiukščiaus rašiniai: recenzijos, šiaip straipsniai. Tekstai, kurie rašyti atvirai subjektyviai, nevengiant kontroversijų, ginčų su kitų, turėjusių didesnį autoritetą literatūros pasaulyje, sakysim, prof. Alberto Zalatoriaus ar dr. Jūratės Sprindytės, vertinimais, pareiškiant savo nuomonę ir per daug nesirūpinant vadinamaisiais rimtais argumentais. Ir dauguma tų tekstų, nors rašyti kokiais 1992–1995-ais, ir dabar veikia. Veikia žodžių saugoma rašiusiojo maišto dvasia (du sakiniai iš straipsnio apie Antaną Škėmą: „Kas antras lietuvis išeivis sirgo škėmofobija“; „Literatūros kritikos marazmą patvirtina užsispyręs nenoras suprasti, kad tradicinis romanas jau kadaise miręs“).
Tardamas, kad prie x poeto prilipdęs žodį maištininkas, tepasakysi banalybę. Apie literatūros tyrėją, kritiką, pagaliau – žmogų Vygantą Šiukščių šitas žodis – maištininkas, – manau, pasako šį tą iš esmės. Dėl to gal net ir akinius verta nusipirkti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą