(305) Ars memorativa: Antalieptės marios

Rašydamas atsakymą ankstesnį įrašą pakomentavusiai Ingai, paminėjau ir Antalieptės marias.
Jas perplaukiau 2009-ų rugpjūtį. Kas iki šiol liko atminty? Pirmiausia užtvindyto Skeldų kaimo kapinių liekanų ženklas saloj (neužtvindytas liko tik kalvos viršus, kur ir stovi matomasis paminklas). Visiškai atsitiktinai ten stabtelėjom. Galėjom ir praplaukt. Jei reiktų nurodyt, kokios konkrečios koordinatės, nieko negalėčiau pasakyti. Paprasčiausiai nutarėm stabtelt, nes irkluodamas išilgai ežerų – tiesiog pavargsti. Įplaukęs pasižiūri žinynan: tarkim, išplaukti į šiaurės vakarus 45 laipsniai; bet tai bus tik pervarius visą ežerą išilgai. Kai pasieki ežero galą (tavo manymu), va tada reikia pradėt ieškot pratako į kitąjį (dažniausiai pridengto, užžėlusio); gal ten? plaukiam! ne, aklavietė; mėginam čia gal? irgi ne!; va iš trečio karto ir randi prataką kitan ežeran, t.y. į priekį. Vienintelį kartą buvom pakliuvę aklavietėn; per dumblą bridau iki pinigingai sutvarkytos sodybvietės ant ežero kranto prašyt patarimo: šeimininkas, žvilgtelėjęs į savo plg. protingo mobiliojo ekraną, tarė: išplaukimas [t.y. mūsų išsigelbėjimas] štai ten: grįžkit ir sukit kairėn. Įveikėm marias; su visais baidarių persinešimais, išties jėgų reikalaujančiais.

Nori nenori, aplankėm ir muziejų, kuris skirtas įamžint marias kaip gerą daiktą. Po stiklu – atverstos Algimanto Baltakio Keturios stygos (1959), gali perskaityt „Darbininkiškos siuitos“, skirtos Antalieptės HES statytojams, pradžią apie atsiprašant istorijos pokštus: „Bet mėgsta istorija pokštus / Keisčiausius iškrėsti... / Aure – / Aukščiau už bažnyčios bokštus / Iškilo pastolių giria“; nors man tai atmintin įstrigo posmas „Nepyk, Šventoji, nepyk, / Kad mes tau kelią pastojom. / Tu kartais tuščiai plepi, / Be reikalo šniokšti, putoji“ (grįžęs visą tekstą perskaičiau), – ech, tik atsidust lieka mėgstantiems plaukt srauniom upėm...
O smagiausias dalykas iš šito plaukimo – bičiulio Dainiaus V. retorinis klausimas, susiformulavęs jau baigus plaukti: ir kodėl ežeruos nėra pastatyta jokių kelio ženklų  (kaip kokius plūdurus galėtų užfiksuot)? Kairėn; dešinėn; į prataką (va šito labiausiai pasigesdavom).
Pradėjom nuo Salako, baigėm, deja, Šventajai pratekėjus pro kelio Utena–Kupiškis tiltą; ten, toj vietoj, buvom išsinuomoję baidares; iki Vyžuonų, Radzevičiaus ir Masionio amžino poilsio vietos, buvo dar likęs pusdienis, kurio nebeturėjom labiau laiko negu jėgų įveikt.