(299) Geros knygos nesensta, iii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia tas, kuris skaitytas „Ryto allegro“ laidoj 2008-08-04.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyti tris neseniai išėjusias knygas, kurios vienaip ar kitaip susiję su Švedija. Tai latvių klasikės Zentos Mauriņos daugiausia Švedijoj rašyti dienoraščiai, sudėti knygon Tremties tragizmas (vertė ir įžangos žodį parašė Silvestras Gaižiūnas, išleido „Pasviręs pasaulis“ serijoj „Baltoskandijos tiltai“), kita irgi latvio – Švedijoj gimusio ir gyvenančio poeto ir vertėjo Jurio Kronbergo eilėraščių ciklas Vilkas Vienakis (vertė Vladas Braziūnas, išleido „Kronta“), o trečioji – geriausios mūsų vertėjos iš švedų kalbos Eugenijos Stravinskienės prisiminimai, pavadinti Mano metai (išleido „Garnelis“).

Paminklas latviams,
nuskendusiems 1943–1945-ais,
kai mėgino perplaukt/pabėgt į Gotlando salą

Zenta Mauriņa (1897–1978), pasak Silvestro Gaižiūno, pasauly žinomiausia latvių eseistė, filosofė, kultūrologė, rašiusi latviškai ir vokiškai. Tremties tragizmas – antroji Mauriņos knyga lietuviškai. 1998-ais išėjo Renatos Zajančkauskaitės versta jos Knyga apie žmones ir daiktus, kur, beje, yra įdomi esė apie Kauną, Lietuvą ir Čiurlionį.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoj Mauriņa, artėdama prie 50-ties, su vyru, irgi rašytoju ir filosofu Konstantīnu Raudive (1909–1974), pasitraukia į Švediją. Kaip ir tūkstančiai latvių. Nuo pirmo kontakto su švedais ir prasideda dienoraštis, kurį gal tiksliau būtų vaidint kultūrologine eseistika, nes tai jau vėliau, peržiūrint kasdienius įrašus, parengta knyga ir tuo jinai skiriasi, tarkim, nuo Jono Meko Žmogaus be vietos, bet yra sąšaukų su Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentais.
Skaitant Mauriņos Tremties tragizmą, ranka palygint dažnai siekia pieštuko, nes norisi pasižymėt jos mintis, kurios vertos sentencijų vardo. Tik kelios:

Turtingoje šalyje kęsti nepriteklių sunkiau negu ten, kur visuotinis skurdas.
Monologiškai gyventi – vadinasi, pusiau mirti.
Tremtis – ne skurdas, o tuštuma.
Atviras subjektyvizmas švedui atrodo kaip kažkas nepadoru.
Ilgą, tamsią žiemą be humoro švedas pražūtų.
Švedų dievas yra tikrovė.

Dar į du dalykus norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.
Šitoj Mauriņos knygoj labai tiksliai ir subtiliai aprašytas gal pats nemaloniausias švedams [Jono Öhmano liudijimu] pokario epizodas, kai jų Vyriausybė atidavė Sovietų Sąjungai daugiau kaip šimtą vadinamųjų Baltijos legionierių, 1945-ais perbėgusių Švedijon (Mauriņa mini 130 latvių, 9 lietuvius ir 7 estus). Remdamasi švedų spauda, žmonių liudijimais, Mauriņa atkuria tą tragiškai beviltišką situaciją. Su desperacija, savižudybėm. Cituojamas ir vieno išsiųstojo paliktas laiškelis: „Kokie mes būtume buvę laimingi, jei švedai mums vietoj gėlių ir cigarečių būtų atsiuntę ciano kalio tablečių, tai būtų buvęs tikras humaniškumas.“
Kitas dalykas – Mauriņos pavarde neįvardyta lietuvė [ir komentaruose neatskleista], kuri jai iš Paryžiaus Švedijon kelioms dienoms atsiųsdavo rusų filosofo Merežkovskio knygų. Iš minimų detalių (Vilniaus bibliotekininkė, per karą gelbėjo žydus, Paryžiuj pragyvena lygindama ponų skalbinius) galima daryti išvadą, kad tai Ona Šimaitė, be kita ko, vienam laiške Mauriņai užrašiusi ir tokį sakinį: „Neturinčių tėvynės tėvynė yra knyga.“

۩  ۩  ۩

Juris Kronbergas gimė Mauriņos dienoraščiuose jau aprašytais 1946-ais Švedijoj. Vienintelis latvių rašytojas profesionalas, gyvenantis ne Latvijoj. Kuria latviškai ir švediškai, verčia iš švedų į latvių ir atvirkščiai (dėl dvikalbystės – iš lietuvių galima būtų palygint su Lidija Šimkute ar Vytu Bakaičiu). Nusipelnęs ir mūsų literatūrai – 2005-ais išėjo jo su Liana Ruokyte švedų kalbon versta 26 lietuvių poetų antologija Litauen diktar: Möte i gryningen. Iki Vilko Vienakio Kronbergas mano galvoj buvo eilėraščio, skirto Marcelijui Martinaičiui ir besivadinančio „Kukutis aplanko Stokholmą“, autorius. Vlado Braziūno labai gerai išverstas, jis tikrai galėtų eit ir kaip paties Martinaičio Kukučio baladė. Pabaiga:

Stokholme paskiau,
apsitaisęs valdiškom drapanom,
ramiai sau sėdi stebėdamas
kaip rytojus atrodo šiandien
ir
kaip vakar atrodys
rytoj.

(Beje, poeto ir vertėjo Vlado Braziūno paskutinė rinktinė vadinasi vakar yra rytoj – gal atsitiktinumas, o gal kas nors daugiau?)
Dabar kas tas ką tik išėjęs Vilkas Vienakis – toks keistas didelis eilėraščių ciklas, kur vis keisdamasis ką nors veikia ar mąsto tas personažas – Vilkas Vienakis. Kas jis per vienas – labai sunku pasakyt. Nelyginant: kažkas tarp Martinaičio Kukučio ir įtariamojo K.B. – ir mitologinis lygmuo, ir kasdienybė su propagandiniais karais ir taip toliau. Ir suvokimas, kad kalba yra daugiau negu tik bendravimo priemonė – tai trečioji akis, kuria tikriausiai pamatom pasaulį. Citata:

Kur ta kalba?
Gramatikoj žodyne rašybos mokyme?
Tavo nepaisyme savo paties dvasinio vangumo
kalba yra regėjimas
kalba yra trečioji akis

Prie knygos yra kompaktinė plokštelė, Vilko Vienakio vertimą skaito Vladas Braziūnas, skamba specialiai šiam ciklui parašyta Kristapo Grasio muzika. Taigi poezijos malonumas gali įeit ne tik per akis, bet ir per ausis.

۩  ۩  ۩

Ir trečioji knyga, kurią šįkart norėčiau Jums pristatyti: a.a. vertėjos ir redaktorės Eugenijos Stravinskienės prisiminimai, pavadinti paprasčiausiai – Mano metai. Kas nuolat skaitot Metų žurnalą, tikriausiai prisimenat – praeitų metų penktam numery buvo pluoštas apie darbą leidykloj. Knygoj yra daug daugiau, pradedant nuo vaikystės ir gimtojo Klangių kaimo, kuris ir Petro Cvirkos gimtasis.
Rašyt atsiminimus Eugenija Stravinskienė pradėjo ištikta negalios, nebegalėdama verst (knygos pabaigoj pateiktas visų jos išverstų knygų sąrašas, 56 pozicijos, svarbiausi vertimai – Astridos Lindgren). Įsitaisiusi lovoj, 2000-ųjų liepos 24-tą pradėjo rašyt:

Kai saulėlydis čia pat, kai teįstengi sėdėti ir žiūrėti į sieną, kai net menkiausi darbeliai, rodos, baidosi tavęs, tarsi nepasitiki tavo menkomis jėgomis, tampa be galo gyvos mintys [...]. Todėl ir rašau. Tiesiog rašau. [...] be jokių filosofavimų, nes jie man visada buvo svetimi.

Mano metai – labai vertingas tekstas pažintine prasme (prieškaris, karas, pokaris, pridurti anksčiau rašyti įspūdžiai iš kelionių Švedijon tobulint savo švedų kalbos, taip pat pokalbis apie vertimus, skelbtas 2003-ais Rubinaityje), daug užfiksuota reikšmingų detalių (kad ir apie Lenino raštų korektūros skaitymą: perdien (8 darbo valandas) – 8 puslapiai, nei daugiau, nei mažiau, nors ši detalė tikrai ne reikšmingiausia), įžvegta niuansų (yra toks nuostabus gabaliukas, prasidedantis sakiniu „Ar jaučia kaimo žmogus gamtos grožį?“), bet kas labiausiai žavėjo skaitant šią knygą – tai Eugenijos Stravinskienės kaip pasakotojos laikysena ir stilius. Prisimenama ne tik be jokių filosofavimų, kaip žadėta, bet ir be politikavimų, susireikšminimų (dažnos mūsų prisiminimų knygų bėdos), pagaliau liežuvio prikandimų. O stilius ir kalba – nuostabūs (nebijau tart šitą žodį). Ir pagalvoji: gal versdamas, redaguodamas kitų vertimus žmogus labiau išlavina savo kalbą, skonį, stilių, negu tik savo rašydamas? Praktiškai visi geriausi rašytojai dar ir vertė, tik gaila, kad ne visi geriausi vertėjai ėmė ir bent šį tą parašė. Eugenijos Stravinskienės prisiminimai prilygsta tikrai aukštos prabos prozai.

P.S. Balažin kurioj knygų krūvoj užsikasė Stravinskienės atsiminimai, neberandu taip viens du, bet dar noriu pridurt vieną dalyką, ten tikrai užfiksuotą: smetonmečiu motinos tramdydavo vaikus grasindamos: neklausysi, išvažiuosiu Brazilijon/Argentinon! – Va įdomu būtų žinot, ar dabar analogiškai motinos tramdo savo vaikus?