Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo
Geros knygos nesensta, i prae scriptume. Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-07-07.
Sveiki! Keliskart mintyse ir net viešai esu paabejojęs dėl visokių skaitymo metų, mėnesių ar poezijos dienų. Esą tokios akcijos ne per daug prasmės turi. Bet daraus vis taikingesnis: nenorintys skaityt to ir nesiims, o kitiems tas šūkis „Skaityk, tobulėk, laisvėk“ primena, kad kai skaitai, ne tik akimis bėgi per tekstą. Ir galva pradeda veikt – kad ir kelt klausimus. Keletu jų ir norėčiau su jumis pasidalyti – kilusių skaitant Alessandro Baricco romaną Homeras. Iliada (vertė Kristina Nastopkaitė, išleido „Tyto alba“), nuo romano grįžus prie pačios Iliados, o lygia greta – dar ir Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apybraižos apie Joną Biliūną antrą leidimą omeny laikant.
Kai pasirodė minėtasis Baricco romanas, kultūros savaitraščio Nemunas knygų apžvalgininkas pašmaikštavo: „Na va, dabar visi mokiniai žinos, kad Homero Iliadą parašė Alessandro Baricco.“ Ilgiau pagalvojus, graudokas juokas. Ir literatūroje perrašai, perpasakojimai, adaptacijos kėsinasi tapti paklausesni už originalus, nes trumpesni, aiškesni, mažiau laiko ir pastangų reikalaujantys. Ir pats Baricco pratarmėj sako savo romaną ėmęsis rašyt todėl, kad pačiai Iliadai perskaityt prireiktų 40-ties valandų, o toks skaitymas šiuolaikinei publikai prailgtų. Ir parašęs trumpesnį variantą (daugiau negu dvigubai trumpesnį) ir dar prozinį, nes toks kalbėjimo būdas mums įprastesnis. Išėjo visai paskaitomas daiktas: stilingas, įdomus, gyvas pasakojimas apie Trojos karą vienaip ar kitaip jame dalyvavusių žmonių lūpomis. O kadangi romanas, kaip remdamasis autoritetu sako autorius, yra epopėja pasaulio, iš kurio išvaryti dievai, tai ir jokių dievų su deivėm neliko – tik klystantys žmonės, nebe didvyriai – tik vyrai. Viskas suprantama, paaiškinama, bet: tikroji Iliada turi neperpasakojamo grožio:
Mūza, dabar tu rūstybę Achilo Pelydo dainuoki,
Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo:
Sielų daugybę geriausiųjų vyrų į Hado valstybę
Tamsią išvarė, o kūnus šunims ištąsyti paliko
Ir vanagams sudraskyti – valia tokia buvo mat Dzeuso!
Čia Jeronimo Ralio vertimas, išleistas 1930-ais. Ar tai ne tas grožis, apie kurį kalba Baricco, tas, kuris veda tikrosios taikos link? Juk sakoma, kad mūzoms giedant, patrankos tyli. Bet nei tyli, nei ką. Vargu ar jas nutildyt pajėgūs ir romanai.
Tokioms mintims galvoj besisukiojant, iš vienos knygų krūvelės atsitiktinai išsitraukiau prieš trejetą metų „Almos litteros“ išleistą a.a. Jono Pauliaus II minčių rinkinėlį Pamokymai gyvenimui. Besklaidant akys sustojo prie tokio sakinio: „Neįmanoma suprasti pasaulio ir istorijos įvykių, neišpažįstant tikėjimo juose veikiančiu Dievu.“ Ir baisu pasidarė. O jei tai tiesa? Ką mes, tie, kurie visa ko priežasčių linkę ieškot tik žmonėse, mėginame supranti? Istoriją? Ar tik stengiamės pateisinti save? Ką tai liudija? – Žmogaus proto didybę ar, kaip čia švelniau pasakius, mūsų nepamatuotas ambicijas?
۩ ۩ ۩
Dabar keletas sakinių, skirtų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio beletrizuotai Jono Biliūno biografijai Į aukštą kalną. Pirmas šios knygos leidimas išėjo 1986-ais, su praėjusių metų data pasirodė antras, papildytas; išleido Utenoj įsikūrusi leidykla „Indra“. Kodėl ją prišliejau prie Homero? Todėl, kad paskutiniai Biliūno ištarti žodžiai buvo citata iš Iliados. Kaip Dzeusas kreipias į Fėbą, prašydamas deramai palaidot žuvusį herojų Sarpedoną:
Brolius dvynius tuomet pavadinki, Miegą ir Mirtį,
Mano greituosius tarnus, ir jiems įsakyki parnešti
Žuvusio kūną į Likijos žemę, derlingą ir plačią.
Broliai ir giminės ten jį palaidos ir, kapą supylę,
Antkapiu jį pažymės, kaip mirusius dera pagerbti.
Čia mums žinomesnis Antano Dambrausko vertimas. 1907-ais Biliūnas žmonai Julijai citavo graikiškai.
Kaip atrodo Telksnytės ir Račkaičio knyga dabar, kai esam akis paganę po nemažą pluoštą verstinių beletrizuotų biografijų? Visai neblogai. Gal kas pasiges modernesnės pasakojimo strategijos, digresijų, gal kam pasirodys senamadiški įvadai, atsirėmę į peizažus, bet kad, atvirai sakant, tokios kalbos būtų tik paburnojimai, bent jau pagal Vaižganto principus sprendžiant, nes savosios kultūros žmonėms skirtų biografijų turime baisiai mažai. Užtat autobiografijų – į valias. Net romanai – vos ne kas antras autobiografinis.
Naujame Į aukštą kalną leidime nebereikėjo per prievartą užtemdyt Biliūno dievoieškos, viskas savo vietose, todėl ši knyga, jei įmanoma, bibliotekų lentynose turėtų stot pirmojo leidimo vieton, kur dalį tiesos autoriams teko praleisti. O kas įdomiausia, visai be jokios alergijos akys ėjo per puslapius, skirtus Biliūno ankstyvajai jaunystei, kai buvo žavėtasi visų pirma socialinio teisingumo idėjomis. Kai nebeliko tendencijos ką tik įmanoma versti proletariniais rašytojais, gal koks drąsesnis mokytojas ims ir pasiūlys mokiniams vietoj abstraktoko „Laimės žiburio“ ar jaunam žmogui sunkiai suvokiama netekties gėla persmelktos Liūdnos pasakos paskaityt Biliūno apsakymus „Be darbo“, „Vagis“, „Ubagas“ ar nuostabųjį „Nemunu“. Psichologizmas ir socialinės problemos kartu. Gal tai stipriau užkabintų XXI amžiaus kapitalistinės Lietuvos jaunumenę?
O baigiant, dvidalis retorinis pasažas, susijęs su netylančiais ginčais dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino.
Kaip būtų buvus įvertinta abituriento interpretacija, jei jis, rašydamas apie Homero Iliadą (bent teoriškai tokia tema įmanoma, nes šis kūrinys – mokyklinės programos dalis), taigi jei moksleivis, interpretuodamas Iliadą, būtų nė žodžiu neužsiminęs apie kūriny veikiančius dievus? Griežtesnis mokytojas tikriausiai būtų nusprendęs, kad tema neatskleista ir įvertinęs prastai. O Baricco interpretacija kiek balų būtų surinkusi?
Kaip juoką girdėjau vieną šių metų vertintoją perpasakojant, esą abiturientas Biliūno Liūdnos pasakos Juozapotą atvedęs savojo Petriuko ieškot prie Vilniaus televizijos bokšto... Gal ir juokinga, bet ar taip pat neišmanėliu išvadintumėm, tarkim, Herkų Kunčių, jei jis savo novelėj Biliūno Juozapotą per laiką mūsų dienų link pavedėtų? Dalis juk rimtai numyktumėm: hmmm... įdomus sprendimas.
Gražios jums vasaros! Ir ne tiek nesvarbu, kokia ji bus iš tikrųjų, daug svarbiau, kaip ją interpretuosime.
P.S. Šią vasarą vėl imsiuos Homero. Hegzametras visad malonu, net lietui merkiant.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą