(303) Geros knygos nesensta, vi

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-11-24.

Sveiki! Šįkart keistoka puokštė susiskynė: monografija – Agnės Narušytės Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje (išleido Dailės akademijos leidykla); poezijos ir fotografijos pokalbių knyga – Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko Sąskambiai: 1+2 (išleido „Nemunas“) ir dienoraštis – Laimos Vincės, t.y. Laimos Sruoginytės, Lenino galva ant padėklo (išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Kas buvo prieš akis šį mėnesį, tuo ir su Jumis dalinuos, – jokių užsakymų.

Prieš pradėdamas kalbėt apie Narušytės monografiją, turiu prisipažinti: mėgstu skaityt jos tekstus. Nesvarbu, ar apie kokią parodą, ar kokią kultūros sostinę. Būtent dėl jos ir Paulinos Pukytės tekstų – tikėdamasis rast – vis įlendu savaitraščio 7 meno dienos interneto puslapin.
Šiaip knygos, atsiradę iš apgintų disertacijų, toli gražu ne visada teikia malonumo skaitant, o šiuokart – taip: dėstoma nuosekliai, logiškai, be reikalo nepiktnaudžiaujama moksliniu slengu, be to, užkabinanti tema – nuobodulio grožis fotografijose, kurios, „tradicijos požiūriu, stokojo reikšmingumo, idėjų, tikslų, buvo iš esmės tuščios“. Grožio ieškoma Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Gintauto Trimako ir kitų darbuose. Lietuviška patirtis ir menas susiejami su pasaulinėm nuobodulio ir prasmės vengimo tendencijom, lyginama su vadinamosios Lietuvos fotografų mokyklos (Sutkus, Kunčius, Rakauskas ir kiti) požiūriu į tai, kaip turi kalbėt fotografinis vaizdas. Viskas pagrįsta ir įžvalgu, įvardijamas skirtumas, kurį jutai žiūrėdamas į, sakysim, Kunčiaus ir Balčyčio fotografijas: kitonišku būdu siunčiama žinia: vyresnieji ją suformuluoja, sudeda akcentus, o jaunesnieji vos užsimena ir dar sau po nosim – pats ieškok prasmės šitam vaizde, jei nori.
Nemažai dėmesio skiriama keblumams, kurie kyla tokio meno suvokėjui, dažnai net galinčiam pagalvot: ir aš taip galėčiau, net geriau: ir neperryškinčiau, ir negatyvo subraižymus retušuočiau, ir apskritai: kodėl kažkokie stulpai, aptriušusios autobusų stotelės, tuščios aikštės? Kur žmonės? Va savo vaiką su žmona tai verta fotografuot, liks atminčiai, o čia kas? Paimprovizavau. Šiaip man labai patinka, pasak monografijos autorės, nuobodulio estetika, nors dėl to žodžio nuobodulys kirba abejonių: ar ne tiksliau būtų nykuma, nykos estetika. Juk buvo ne nuobodu, o nyku gyvent prie Brežnevo, Andropovo, Černenkos.
Ir dar: tiesiog privalau pasakyt, kad ši monografija labai gerai ir korektiškai sutvarkyta. Ypač ačiū už rodyklę. Nuo jos reikia pradėt, ne nuo turinio. Jei ką tik ar ne ką tik perskaitėt Andriaus Jakučiūno romaną Tėvynė, tuoj užkliūsit už nuorodos: televizorius, fotografijoje minimas 160-tame puslapy. O ten galėsit perskaityt, kad: „Lietuvos fotografai paprastai fiksuoja išjungtą televizorių – užuot buvęs informacijos priemone, [...] jis tampa [...] kartais [...] veidrodžiu, kur sakymo subjektas tegali stebėti save.“ Jei neskaitėt Tėvynės, pasakysiu, kad tam romane sugedęs televizorius labai reikšmingas daiktas, kai kurių vertintojų siejamas su pasakotojo transcendencijos ilgesiu. Gretimam Narušytės knygos puslapy yra ir Algirdo Darongausko nuotrauka „Naktinis autoaktas“, dar daugiau kontekstualių minčių sukelianti. Stiprus darbas. Narušytės. Ir fotografija neprasta.

 ۩ ۩ ۩

Lyginti visada įdomu. Štai skaitant apkalbėtą Agnės Narušytės knygą Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, mintys vis strykteldavo prie poezijos: čia juk irgi vyko panašūs pokyčiai: šalia pakilaus ir socialiai angažuoto kalbėjimo ėmė rastis beprasmiu vadintas, o dažnai – ir tebevadinamas.

Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų...

Bet...

Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.

Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu Savo skausmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau.

Viskas aišku, gražu ir romantiška. Tiesiog tikrosios poezijos sinonimas. O čia?

jau niekur nebeisiu iš sodo / sėdžiu
ant žemo kranto po skylėtais skėčiais

ir nežinau į kur vingiuoja kelias
į kur nuo sodo pasuka upelis

kokioj migloj ar jūroj išsisklaido
jame atsispindėjęs mano veidas

Kam rašyt, jei nežinai? Kodėl rašo apie tai, ko nežino? Aš irgi daug ko nežinau, bet nepuolu siūlyt savo nežinojimo, – juk galima tokia reakcija, ir ne kartą girdėta.
Įžeisčiau jus, „Klasikos“ programos klausytojus, primindamas, kas pirmojo eilėraščio autorius; klasika. Antrasis – nežinančiojo Donaldo Kajoko – iš knygos Sąskambiai: 1+2, išleistos su jau minėtu fotografu Romualdu Rakausku. Kairiojo puslapio viršutiniam kampe po juodai baltą Kajoko eilėraštį, dešiniam – po dvi spalvotas Rakausko fotografijas. Ir taip vis atvertimais. Rakauskas aiškiai ir dažnai romantiškai formuluoja savo žinią, o Kajokui svarbiau migla Lu kalne, jo vienos knygos pavadinimą prisimenant.
Taigi ši knyga ne tik žodžio ir vaizdo sąskambiai, bet ir dviejų estetikų susitikimas, mano supratimu, išėjęs į naudą knygai: sustabdantis, siūlantis ne tik ieškot skirtingai išreikšto to paties grožio, bet ir įjungt galvą, jei kam tai teikia malonumo. [*]

 ۩ ۩ ۩

Laimos Vincės, vertėjos ir truputį poetės, knyga Lenino galva ant padėklo su dviaukšte paantrašte: Amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais; 1988-ųjų rugsėjis – 1989-ųjų rugpjūtis – išleista angliškai ir lietuviškai (išvertė Eugenijus Ališanka). Daliai užsieniečių ji tikrai pasirodys panaši į šiurpius Alisos nuotykius stebuklų šaly (palyginimas nuo knygos viršelio; vien jau užuomina apie žiurkieną ko verta! – esą ir tuo sovietai žmones valgydino). O mums? Yra Vytauto Landsbergio, Romualdo Ozolo, Virgilijaus Čepaičio ar tėvo Vaclovo Aliulio atsiminimų knygos, jomis remtis gali besidomintieji įvykių istorija, o ši – tiems, kam ne mažiau įdomu tų įvykių fonas – kasdienybė.
Išeities taškas – dilema: kur dvidešimt dvejų Sruoginių Laimai skrist iš Amerikos: ar su kitais studentais germanistais Konstancos universitetan prie Bodeno ežero, ar per Maskvą okupuoton Lietuvon? Vietoj atsakymo – citata iš pirmojo įrašo, 1988-09-05:

[...] man nerūpi parsivežti tobulą lietuvį vyrą. Noriu būti rašytoja. Noriu versti knygas. Noriu pamatyti pasaulį, tiksliau, jo silpnąsias puses. Mane visada traukė griuvėsiai, irimas, neužbaigtumas. Jaukios, grįstos Konstancos gatvelės manęs nedomina. Kas kita – maištingos Vilniaus gatvės.

Įdomu patirt, kaip žmogus iš kitokio pasaulio pas mus jautės tada, kai įklotų ir tamponų negalėjai nusipirkti. Gyvenimas tarp buitinio stygiaus ir emocinio pertekliaus. Pirmasis mūsų per daug netrikdė, o antrasis buvo toks pat atradimas kaip ir minimo dienoraščio autorei. Šlapimu dvokianti Lietuvių literatūros katedra, apspjaudyti šaligatviai, kad negali paeit neįmynęs, ir – per mitingą pratrūkstanti kaukt minia: LIE-TU-VA, prabilus profesoriui Landsbergiui ar laukiant Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (įvaizdžiai ir žodžiai iš dienoraščio). O jei kam sudomint reikia intymesnės, dienraštiškesnės temos – prašom: yra ir apie nacionalinės premijos laureatą Sigitą Parulskį, kuris figūruoja dviem vardais: cituojami Parulskio eilėraščiai, bet tekstuose kalbama apie Liudą.
Baigt šią apžvalgą norėčiau sakiniu iš Laimos Vincės Lenino galvos ant padėklo ir prieduru.

Štai kaip prasideda revoliucija – nuo žvakių, dainų ir poezijos, ypač nuo poezijos.

Tai gal Lukiškių aikštėj, toj vietoj, kur stovėjo Leninas, vertėtų pastatyt paminklą Poezijai? Jei ne ji, ir Sruoginytė Lietuvon nebūtų atskridus, ir per radiją štai šitaip negalėčiau kalbėt.

[*] Su Sąskambiais: 1+2 susijęs dar ir toks dalykas: Donaldo Kajoko paprašytas, parašiau jai lyg ir įžangos žodį. Kaip dažniausiai nutinka, ne su visa knyga susipažinęs, o tik stamboką publikaciją Nemuno metiniam priede Nemunas+: almanachas „Kultūrinis Kaunas“ perskaitęs/peržiūrėjęs (gavau dovanų per 2008-ų knygų mugę iš redaktoriaus Viktoro R.). Kas pasidingojo, tą ir užfiksavau:

Nieko dabar nenustebinsi pasakydamas: šitoj knygoj susitinka poezija ir fotografija; kaip anksčiau – poezija ir grafika. Įdomiau, kaip jos bendrauja susitikę, kokie santykiai mezgasi tarp poetinio teksto ir fotografinio vaizdo.
Mintyse atgaivinus pastarojo laiko leidinius, galima kalbėti apie kelis atvejus. Paprasčiausias – kontekstinis. Tarkim, jei eilėraštis vadinasi „Liūtai“ ir kalbama apie Kauną, tekstą galima pateikti įėjimą Karo muziejun saugančių skulptūrų fone (Juditos Vaičiūnaitės knyga Dulkėta Kauno gatvė su Rūtos Vaškelytės-Staskevičienės fotografijom).
Kitas atvejis – intertekstinis. Poetas knygos dailininkui duoda pluoštą mėgėjiškų nuotraukų iš savo šeimos albumo. Dailininkas, pasinaudodamas jomis, sukuria fotografikos darbų, einančių kaip eilėraščių skyrių atsklandos ar užsklandos. Juose matomi žmonės ir daiktai yra susiję su tuo pačiu konkrečiu pasauliu, iš kurio atsirado ir eilėraščiai. Ir, tarkim, apie nuotraukoj matomą kišeninį laikrodį poetas galėtų papasakot istoriją, kurį prilygtų eilėraščiui, jeigu tokio knygoje nėra (kaip pavyzdžius galima paminėt Viktoro Rudžiansko rinkinį miesteliai.lt ar Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių apysaką Elio). Fotografikos darbus suvokėjas gali vartot kaip eilėraščių papildus.
Trečias atvejis: knyga iš to paties žmogaus eilėraščių ir fotografijų (pirmiausia prisimena Juliaus Kelero sniegas, benamis, krentantis; dailininkas Arūnas Gelunas). Bet šiuo atveju gali iškilt visiškai nereikalingas klausimas: kurie talentingesnis: poetas ar fotografas?
Kuo savitas nelygintinai talentingų Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko susitikimas? Sąskambiai – tai dviejų lygiaverčių kūrėjų (šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustratorių ar nuotraukų poetinį komentatorių!) pokalbiai tam tikrom temom. Turinčių savo patirtį, nuomonę, bet susišnekančių (juk kartais taip gali atsitikti?). Kiekvienas kalba savo kalba, kurią geriausiai moka. Apie amžinybę ir laikinumą, vienatvę ir galimus ryšius, ir pan. Tai galima suvokti kaip minties šokį. Panašu, kad pradeda poetas (ir mes pradedam iš kairės). Galimas suvokėjo žingsnis: viens – du trys – viens. Koks tai šokis? Poetografija? Todėl klausytis-žiūrėti / žiūrėti-klausytis – įdomu (netikslus žodis). Prasminga? Gal taip. Huizingos homo ludens – žaidžiantis žmogus. Ne. O jei šokantis Kajokas ir Rakauskas (ne šyviškai, kažkaip europietiškai) – homo saltans? Šokis, trunkantis „taip ilgai, kaip akmuo virsta duona“. Dalykas, skatinantis sulėtint gyvenimo žingsnį, netgi stabtelt.
Ką perskaitėt – joks Sąskambių: 1+2 suvokimo receptas. Gal net pageidautina visa tai mesti iš galvos. Tik vienas pasiūlymas: bendraudami su šia knyga – neskubėkite, ir jums bus atlyginta; daugiau, negu tikitės.

Knygai išėjus, ją recenzuodamas Ričardas Šileika žodį kitą tarė į man:

Solidžios knygos kukliame įvade literatūrologas Virginijus Gasiliūnas tikina, kad joje „šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustravimą ar nuotraukų poetinį komentavimą!“ Tačiau šis jo patikinimas yra viso labo gražbylystė. Pačiam Virginijui tai akysna ir pasakiau. Nes, po paraliais ir po karaliais, būkim „biedni“, bet teisingi. Iliustravimo arba, kitaip sakant, akivaizdžių tiesmukokų tarpusavio nuorodų ar sąsajų knygoje apstu. Štai. Kur Romualdo nufotografuota užmerkta akis (p. 7), ten Donaldas klausia, ar mane sapnuosi? Kur Donaldas rašo vasario pūgos kloja gilų sniegą (p. 28), ten Romualdas fotografuoja sniego vėpūtinį. Kur Romualdas rodo nufotografuotą lubinų palaukę (p. 63), Donaldas antrina sakai ten buvo lubinai numėlę. Kur Donaldas mini miegą ir sapną (p. 72), ten Romualdas priderina lovą ir dvi pagalves. Kur Romualdo nufotografuota deganti žvakė (p. 75), ten ir Donaldui reikia parašyti žodį žvakės. Kur Donaldas parašęs apie žydinčius medžius (p. 92), ten Romualdas irgi rodo žydėjimą. Kur Romualdas nufotografavęs pamiškę ir vandens telkinį (p. 95), ten ir Donaldas patikina – pamiškė, uodai virš kelio / tekšt tenai kur tvenkinys. Kur Romualdas publikuoja laukuose deginamus šiaudus (p. 131), ten Donaldas rašo lyg žurnalistinį prierašą suūžusia šiaudų ugnim. Na, užteks tų akivaizdybių!

Ir aš tiesiai akysna perskaitęs recenziją pripažinau: Taip, Ričardai, Tu teisus. Kai perėjau visą knygą, matau, kad yra ir iliustratyvių atvertimų. Toj publikacijoj tokių akivaizdžių nebuvo. Be to, įžangos žodis – ne recenzija.
Va tokia ta istorija su šia knyga ir jos vertinimu.