Du pirmosios [= Danutės Kalinauskaitės] kūrinėliai „Parvažiavo brolis“ ir „Kazimiero gaisras“, įskaitant nedidelį pasisakymą apie kūrybą, yra daugiau negu kito pirmoji knygelė. Ta proza lipdoma iš tikro molio – priemiesčių (gal visa Lietuva jau tėra vieni priemiesčiai?..) kasdienio gyvenimo gurvuolių. Su viena sąlyga: kad tenai irgi plaka nenusakomo ilgesio žmogaus – tėvo, motinos, mergaitės – širdis. („Veidai ir vaizdai“, Komjaunimo tiesa, 1986-03-07)D.K. PK Išėjusi šviesa išleista 1987-ais (pelnė Antano Jonyno premiją), antroji – Niekada nežinai – 2008-ais (pelnė ir Lietuvos rašytojų sąjungos, ir LLTI premijas). Deja, niekas tų dviejų sakinių nei per pristatymą Rašytojų sąjungos klube, nei per premijų teikimo iškilmes vienur ar kitur nepacitavo (regis), o juk būt labai labai tikę. Ir aš 2008-10-03 RS klube per pristatymą nepacitavau; tik užfiksuotu ant aukšto esančių obuolių – pepinų (?) – kvapu žavėjaus, kaip pamatinių pajautų paliudijimu. O Geda juos, tuos du sakinius, tegalėjo pri(si)mint jau būdamas anapus (mirė 2008-12-12, mažiau nei mėnuo buvo likęs iki Trijų Karalių, LRS premijos skelbimo dienos). Ir būt pagrįstai galėjęs pridurt: štai koks įžvalgus buvau!
P.S. 2012-ais per Tris Karalius, kada buvo teikiama LRS premija Andriui Jakučiūnui už apsakymų vainiką Lalagė, šį tą apie šią knygą pasakiau, o kai ji buvo pristatoma per š.m. Vilniaus knygų mugę, kaip vyksmo moderatorius pradėjau:
– Sveiki atėję į vienos geriausių XXI amžiaus pradžios lietuvių prozos knygų pristatymą!
Gal ir klystu, bet taip manau, ir ta nuomonė gal net įtartinai tvirta. Šiame kūriny lietuvių kalba paklūsta palygint tikrai sudėtingam minties ir vaizduotės žaismui: tariamas pasaulis (gimstantis ir besiplėtojantis tik kūrėjo sąmonėj; veiksmo vietą lengviausia įvardint: Jakučiūno galva, kurioj naratorius ir personažai – lygiateisiai veikėjai) randasi tik per kalbą, per tarimą, per mums nebeįprastą dalyvinę raišką (ne yra/buvo/bus, o manė/tikėjo/pasakojo/suvokė esant/buvus/būsiant). Keletą pastebėjimų esu išsakęs žodžiu viena ir kita proga, parašyt nieko neparašysiu (vertos dėmesio recenzijos: Laimanto Jonušio Šiaurės Atėnuos ir Manfredo Žvirgždo paskutiniam Knygų aidų numery [2012, nr. 2, p. 12–16]), tik tiek: vaikštinėt po hortus conclusus tiesiog nesuinteresuotai malonu; manau, tai ir yra grožio išgyvenimas. Na, galima tai įvardint kaip hermetiškąją prozą (beje, simbolizmas [turint galvoj apsakymų vainiko veikėjus, pvz., tarnę = lot. serva (plg. rus. sterva), labai tinka], o ir neoplatonizmo čia galima rast). Ir dar toks spėjamojo pobūdžio teiginys: Lietuvoj, manau, įveikusių, t.y. perskaičiusių visą Ulisą ir visą Lalagę beveik tiek pat (vienas iš kiek?).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą