(133) Visiškai tarp kitko: apie šunis ir Basanavičiaus žodį britams

Lietuvoj 1924-ais lankęsis anglų istorikas, romanistas ir kelionių aprašinėtojas Edwardas Owenas Rutteris (1889–1944) 1925-ais išleido dvi knygas: The New Baltic States and Their Future: an Account of Lithuania, Latvia and Estonia (apie šitą žinojau, nors de visu nesu matęs) ir poezijos antologiją Dog Days (a collection of poems about dogs).
Turėjo būt rimtas šunamylys, jei tokią antologiją ėmės sudaryti. Ar yra kas nors užfiksuota apie Pabaltijo šunis toj kelionių knygoj?

P.S. Tai buvo išspausdinta Klaipėdos žiniose 1924-10-30 (nr. 226, p. 2):

Ką yra pasakęs Dr. Basanavičius Britų Tautai

Viešėdamas šią vasarą Lietuvoje Anglų laikraštininkas literatas Majoras Mr. Owen Rutter buvo prašęs mūsų tautos atgimimo patriarcho Dr. Jono Basanavičiaus parašyti atsišaukimą į Britų Tautą, kurį pasižadėjo išplatinti po visą Angliją. Tasai Dr. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas, kaip patiriame, yra ištikrųjų buvęs plačiai paskleistas Anglijoje. Čia paduodame nors ir kiek vėlokai gautą jo tekstą:

Nuo senovės laikų aplink didžiąsias tautas grupuojasi mažesnės, kurios, tarytum, jų globos pavėsyje ieško savo buities patikrinimo. Taip, paveizdan, aplink Romėnus spietėsi anais laikais gausingos mažos tautelės, kurios nešiojo garbingą sau vardą: socii populi romani. Panašus santykiavimo pobūdis yra dabar tarp lietuvių tautos ir Anglų imperijos, iš kurios Lietuvos respublika nuo pat jos atsistatymo jaučia jau galingą globos ranką.
Lietuvių tauta, tarp visų Europos tautų tebevartojanti šiandien dar gyvą, seniausią, tyriausiame pavidale išlikusią arijų kalbą, stovinčią artimiausioje giminystėje su senovės Indijos sanskritu, graikų ir romėnų kalbomis ir išlaikiusią savo senos kultūros pėdsakus, žaidė dar viduramžio laikais Rytų Europos tautų tarpe ir jųjų istorijoje žymią rodę, kol, susivienijusi su Lenkais, beveik visiškai tą rolę prarado. Pastarųjų šimtmečių nuotykių nusilpninta, jiji beišliko, tarytum, vos šešėlis galingos kitą kartą tautos. Pasiliuosavus iš pastarojo šimtmečio Rusų vergijos jungo, jiji tebėra dar silpna ir yra reikalingakitų galingesnių tautų paramos.
Tarp tų stipriųjų tautų lietuvių tautos akys instinktyviai kreipiasi į Ameriką, su kuria turime daug giminystės ryšių, dėka beveik milijoninei lietuvių emigracijai, ir greta pirmoje eilėje į galingą Britų imperiją, iš kurios naujai atsistačiusioji Lietuvos respublika yra jau nemaža prityrusi simpatijos ir iš kurios ji tikisi ateityje dar didesnės paramos, kuri leistų lietuvių tautai išlaikyti ir savo kultūrą, semiančią savo pradžią iš žilos senovės, kaip ir savo naujai atgautąją valstybinę nepriklausomybę.
Būčiau labai laimingas, jei prasidėjusieji tarp Anglų ir Lietuvių tautos geri santykiai darytųsi kas kartą tampresni ir širdingesni, idant lietuvių tauta giliu įsitikinimu galėtų įgyti senovės pavyzdžiu garbingą sociis populi britannici vardą.

Dr. J. Basanavičius.

Palanga, 4.8.1924 m.

P.P.S. Aišku, nesusilaikiau nepagooglinęs apie Basanavičiaus kreipimosi į britus sklaidą. Nieko konkretaus. Bet užtikau, jei gerai išsiaiškinau, Adriano N. Claytono 1997-ais parašyto darbo ‘Really most tiresome’: British perceptions of the new Baltic States, 1918–1930 II dalį: „‘A ramshackle and hermit republic’: British perceptions of Lithuania, 1900–1930“, kur minimas ir Basanavičius, ir apie Rutterio knygą nemažai rašoma; pvz.:

Owen Rutter had been prompted by his acquaintanceship with General Burt, ‘the Republics’ godfather’, to whom he dedicated his book. Rutter considered himself fortunate to find a publisher ‘not under the impression that the Baltic States were in the heart of Russia (books on which country are supposed to be anathema to the British public)’ [New Baltic States, p. 3]. He focussed on the imbalance between British and Baltic awareness, estimating that perhaps one Englishman in ten might locate the Baltic states but fewer had any knowledge, whereas there he met Anglophiles at all levels. Venerable patriot Basanavicius, playing adeptly on themes of historical romanticism, had transmitted to him a wish for Lithuania to become socii populi Britannici in a manner analogous to the satellite protégés of the Roman Empire [ibid., pp. 95–96]. English prestige was so high that a riverboat captain changed his schedule merely to facilitate Rutter’s snapshots; Rutter doubted that a Thames boatman would do the same for a Lithuanian [ibid., p. 62]. Individuals were a metaphor for statecraft: ‘their hospitality is not of the ‘cutlet for cutlet’ variety but of the kind which means befriending a man you have never seen before and may never see again’. Although such spiritual largesse was encountered in the USA, the colonies and Scotland, ‘in England it is rare’ [ibid., p. 75].

Apskritai visą tekstą įdomu perskaityt. Nieko nebuvau girdėjęs nei apie Adrianą N. Claytoną, nei apie šį jo darbą.