(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

Rodomi pranešimai su žymėmis Kazimieras Vasiliauskas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kazimieras Vasiliauskas. Rodyti visus pranešimus

2020-01-17

(1221) Visiškai tarp kitko: dar iš pablūdinėjimų

Beveik prieš metus buvo įrašas, kurį parengė coll. Pranas V., – Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų. Vienas to įrašo gabaliukas – štai šitas (kas juodai – Prano, kas žaliai – mano):
 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio konkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi? — Šito literatūros vakaro atspindys yra ir 1938-ų kovą išleistame Biržų gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Literatas, nr. 1(4): p. 2 – Aukštikalnytės eilėraštis „Sugriuvus tėviškė“, p. 3 – Mačernio „Mirties Paveikslas“ (beje, tai, regis, vienintelė eilėraščio publikacija, rankraštis greičiausiai neišlikęs, nes knygoj Po ūkanotu nežinios dangum nurodyta, kad eilėraščio tekstas – būtent iš šio šapirografuoto leidinėlio.]
Pernai rudenį, kai įvairiaip buvau įsimaišęs į Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimus, rytais pablūdinėdavau po internetą – o gal ką naujo pavyks rast? Juk nuo 1999-ų, kai išėjo BrKr Raštai, nebuvau rimčiau prie jo grįžęs. — Maironio lietuvių literatūros muziejaus interneto svetainėj, skyriuj „Įdomūs eksponatai“, jau senokai yra atsiradęs Albinos Protienės parengtas tekstelis apie Bronių Krivicką; iš jo sužinojau apie BrKr novelės „Žmonijos istorija“ rankraštį, kurį buvau pražiopsojęs rengdamas Raštus (paskelbtas ką tik išėjusiam Šiaurietiškų atsivėrimų š.m. antram numery); po tekstu maironiomuziejuj.lt – nuotraukų, kuriose yr ir BrKr, galerija; viena jų – būtent ta, kuri buvo ir Mokslo dienose 1938-ais (tenurodyta, kur BrKr). Bet tą nuotrauką, pasirodo, turi ne tik Maironio muziejus. Turi ir Biržų „Sėlos“ muziejus – įdėta europeanon.eu kaip... Biržų gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas mokytojo Kazimiero Linkevičiaus (bet nurodytas fotografas: Boruchas Michelsonas). Yra ir trečia nuotrauka, priklausiusi tam renginy dalyvavusiam Pasvalio gimnazijos poetui, po karo ten mokytojavusiam Juliui Šimkevičiui, kurio fondas – Pasvalio Katiliškio bibliotekos Rankraštyne, nuotrauka paskelbta pasvalioj.lt – geriausios kokybės kopija, kokią radau internete. Galima įžiūrėt veidus; žr. apačioj (įdėjau vad. pradinio dydžio, kad nebereiktų didintis, norint patyrinėt). — Ir kilo kvailas noras įvardint kuo daugiau žmonių.


Pradžioj apie patį literatūros ir muzikos vakarą remiantis ne tik Mokslo dienų tame pat numery kaip nuotrauka buvusiu aprašu (p. 101–102), bet ir Ateity skelbtuoju (1937/38 m.m., vasaris, nr. 2(14), p. 607–608; kas iš Biržų gimnazistų literatų pasirašinėjo slapyvardžiu Klevelis, nežinau; jei reiktų spėt, gal Nina Klevickaitė?). Dalyvavusios gimnazijos (atstovų pasirodymo scenoj tvarka): Linkuvos, Mažeikių, Panevėžio mergaičių ir berniukų, Pasvalio, Šiaulių mergaičių, Telšių ir Biržų. Atvažiavo tik literatai, visą muzikinę programą atliko Biržų gimnazistai, parengti mokytojo Kazimiero Linkevičiaus. Renginys vyko dvi dienas: 1938 I 29 – pats vakaras-paradas, kaip tada mėgta sakyt, o kitądien, cituojant iš Ateities, „įvyko literatų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir kalbėjo Ponas Inspektorius [= pirmąkart į Biržus atvykęs svečias iš Kauno – neseniai Švietimo ministerijoj gimnazijų inspektorium pradėjęs dirbti Juozas Rainys]. Be to, buvo pasidalyta įspūdžiais su svečiais, buvo dar paskaityta kūrybos. Po susirinkimo nusifotografavom.“ Taigi, nuotraukos vieta ir laikas: Biržų P.L.P. Antano Smetonos valstybinės gimnazijos aktų salė, 1938 I 30. Antrai dienai žemaičiai, regis, neliko, bent jau Vytauto Mačernio iš Telšių šitoj nuotraukoj tikrai nėr.
Kas kur dera pradėt nuo vyresniųjų, sėdinčių antroj eilėj. Iš kairės trečias – Pasvalio gimnazijos lituanistas Ignas Serapinas (†2002 IX 25), penktas – Biržų notaras, gimnazijos tėvų komiteto narys, pats rašęs eilėraščius Pranas Lembertas (tada: Lemberis), šeštas – inspektorius Rainys, septintas – šeimininkas, Biržų gimnazijos direktorius lotynistas Juozas Vosylius, aštuntas – Biržų gimnazijos muzikos mokytojas Linkevičius.
Gimnazistai. Tie, kuriuos norėjo rast coll. Pranas (Mačernio tikrai nėr): Pranė Aukštikalnytė iš Panevėžio – trečioj eilėj iš dešinės šešta, Paulius Drevinis – pirmoj eilėj iš dešinės trečias, Eugenijus Matuzevičius – antroj eilėj iš dešinės antras (jo simpatija Aniceta Alimaitė – penktoj eilėj iš kairės šešta), Bronius Krivickas – penktoj eilėj per vidurį, iš dešinės skaičiuojant, aštuntas. Ir dar pavardinsiu bent jau kai kuriuos išsiaiškintus: renginio aprašo Mokslo dienose autorius Kostas Tymukas – pačioj viršutinėj, jau šeštoj eilėj iš kairės antras; spėjama aprašo Ateity autorė Nina Klevickaitė-Klevelis – trečioj eilėj iš kairės septinta; aštunta – Biržų gimnazijos poetė Pranė (Pranciška) MatulytėJulius Šimkevičius iš Pasvalio gimnazijos, kuriam priklausė būtent šis nuotraukos atspaudas, – ketvirtoj eilėj per vidurį, su akiniais (jei gerai suskaičiavau, iš kairės dešimtas); šalia, Šimkevičiui iš dešinės (kitaip skaičiuojant: ketvirtoj eilėj iš kairės devintas) – Aleksas Šatas, irgi iš Pasvalio; Stasys Šneideris-Diemedis iš Panevėžio – netoli Krivicko, penktoj eilėj iš dešinės dešimtas, galvą pasukęs; — timptelkim vadeles; tik dar du žmones įvardinsiu: ketvirtoj eilėj iš dešinės trečias (lig nosies už nugaros stovinčiam) – būsimasis Vilniaus katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas; toj pačioj eilėj iš dešinės septintas (pakreipęs galvą, su akiniais) – Mamertas Indriliūnas, kurio 100-metis netrukus – sausio 28-ą.
— — nežinau, gal, jei turėtum žmogus tam laiko ir būtum užtektinai užsispyręs, gal net du trečdaliu šitoj nuotraukoj matomų žmonių galėtum įvardint. Bet kam to reikia? Šaukštai jau popiet: nuotraukos jau įdėtos į skirtingas vietas su skirtingais aprašais, nieks jokiais tikslinimais nebeužsiims. Pablūdinėjau, patyriau atpažinimo džiaugsmo, šį tą užfiksavau, ir gan.

2010-11-05

(131) Granitiniai ženklai, skirti priminti žmones

Vakar skverely šalia Šv. Rapolo bažnyčios atidengtas ir pašventintas paminklas mons. Kazimierui Vasiliauskui (1922–2001). Granito riedulys, inkrustuotas ar tik ne žalvariniais žolynais ir kt. (skulptorius Jonas Gencevičius). Jokių kontroversijų dėl šio ženklo, skirto primint žmogų, bent man, nekyla.


Prieš Vėlines (10-27) toj pačioj Kalvarijų gatvėj, skverely šalia stotelės, kurią tebevadinu Žalgirio, nors reiktų – Kun. Broniaus Laurinavičiaus, kranas nuleido 3 metrų granitinį Jėzų, nešantį kryžių. Apžiūrėjau rimčiau tik po savaitės. Postamente iškalta:
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus / 1913–1981 / žūties vieta
Skulptorius Antanas Kmieliauskas / Architektas Povilas Jansonas
Paminklas pastatytas Julijos Ambrasienės rūpesčiu ir aukotojų lėšomis
Ir vis tiek niekaip negaliu išvyt iš galvos įspūdžio, susidariusio šį paminklą išvydus pirmąkart lapkričio 1-ą, pirmadienį, jau temstant, kai dar nežinojau, kas jo autorius. Cinizmu trenkia, bet toks jau jis, tas nelemtas įspūdis, buvo: „Už ką? Už kokias naujas nuodėmes Jėzui ant pečių užverstas toks kryžius? Su pretenzija rekordų knygon (nominacija: sunkiausia našta)? Jei granitinis kūnas taptų žmogaus kūnu, o granitinis kryžius – žalio medžio (ąžuolo?) kryžium, kiek su tokia našta paeitum? Kiek stočių įveiktų net Žydrūnas Savickas? Per trumpas tas kryžius – bent šiek tiek jo įkasus į žemę, nukryžuotasis kojom siektų žemę.“
Suprantu, kad taip tiesmukai žvelgt į meną nedera, kūrinį vertint „pagal atitiktį realybėje“ neišeina, bet nieko negaliu sau padaryt. Net pasitelkus kontekstą, prisiminus Kmieliausko šv. Kristoforą prie Šv. Mikalojaus Vilniuj, šv. Mykolą arkangelą Musninkuose, Gerąjį Ganytoją Trakų bažnyčios šventoriuj, Mozę ir Vytautą Didįjį Kernavėj, Kristaus prisikėlimą susprogdintos Berčiūnų bažnyčios vietoje ir kitus jo kaip skulptoriaus darbus, žinant, kad A.K. yra Renesanso laikų meno gerbėjas, vertinantis didingumą, – vis tiek „per didingas“ atrodo tas Sūnui uždėtasis kryžius.
Be to: vienoj iš paminklo atsiradimą skverely pristatančių publikacijų sugestijuota, esą šis Kristus, nešantis kryžių, simbolizuojąs ėjimą į laisvę. Išeitų, ėjimas į laisvę = ėjimas į mirtį ant kryžiaus? Kažkoks krikščioniškasis fundamentalizmas išeina. (Plg. Gutausko jaunesniojo sprendimą: siena simbolizuoja išsilaisvinimą.)
Kitas siūlomas intepretacijos variantas pateiktas politikosaktualijose.lt (Kęstučio Pranckevičiaus  tekstas toks stilistinių klišių pritutintas, kad net sprangu):
Petras Dumbliauskas SDB, atidžiai ištyrinėjęs šio kūrinio maketą, pasiūlė jį pavadinti „Po kryžium visa Lietuva“.
Ištyrinėjus jau ne maketą, o patį kūrinį, teliktų papildyt: Lietuva, pasmerkta suklupt po savo kryžium ir pristigt (be dopingo) jėgų pakilti. („Aš esu kelias, tiesa ir neviltis“? Eschatologia est monumentum? ar: Monumentum est eschatologia?)
O kas dviprasmiškiausiai nuteikė, tai šie cituojamieji Julijos Ambrasienės žodžiai:
Jei ne Seimo narys Petras GRAŽULIS, buvęs Laisvės kovų bendražygis, paminklo galėjo ir nebūti. Būtent jo, o taip pat ir Seimo nario Valentino MAZURONIO bei buvusio sostinės mero Juozo IMBRASO pastangomis, pavyko įgyvendinti tokią kilnią idėją [t.y. pastatyti paminklą].
Pirmasis paminėtas asmuo man yra nicht willkommene Person. Naftalinu trenkianti karingojo ateizmo išvirkščioji pusė, ir tiek. Už jo panieką kitokiam, negu jis, gal Ten ir bus atleista, bet jei Ten atleidžiama už tokius dalykus, aš Ten nenoriu atsidurti.

P.S. Ir dar vieną paminklą prisiminiau – Antano Vaškio „Vėsims duorims plungėškems / די עדלעכע, מוטיקע מענטשן פון פלונגע“. Apie jį prieš metus bernardinuos.lt jaunystės bičiulis Sergejus Kanovičius rašė. Ir Plungės žinios rašė. Galų gale apsistojo dorasis plungiškis Telšių gatvėj. Mano supratimu, vienas prasmingiausių priminimo ženklų Lietuvoj.
Plungės ir Rietavo krašto laikrašty Žemaitis galima pasiskaityt vieno iš paminklo iniciatorių, Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do di­rek­to­rių ta­ry­bos na­rio Eugenijaus Bunkos skiltį „Palaidos mintys“.